Išlydėdami senuosius metus, daugiau susimąstome apie laiką – apie nueitą kelią ir apie tai, kas laukia. Prisimename gyvenimo laimėjimus ir praradimus bei netektis ir pasiryžtame naujiems darbams bei pokyčiams. Ir būtent tuomet, kai svarstome apie sėkmes ir nesėkmes, ypač aštriai klausiame savęs, kurie įvykiai buvo dėsningi, ką reikėtų priskirti atsitiktinumams, ką – Dievo vedimui, kas buvo nulemta mūsų pačių teisingo ar klaidingo požiūrio, ar ne nuo mūsų priklausančių aplinkybių. Džiūgaukite dangūs! Iš džiaugsmo šokinėk, žeme! Tegu plyšta kalnai nuo džiaugsmo giesmės! Juk VIEŠPATS paguodė savo tautą, pasigailėjo savo varguolių. Bet Sionas sako: „Paliko mane VIEŠPATS, užmiršo mane Dievas.“ Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu. Žiūrėk! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne; tavo mūrus nuolat turiu prieš akis. (Iz 49,13-16) Izraelitai su liūdesiu žvelgė į save ir Šventąjį miest...
Madona su kūdikiu po obelimi Mieli tikėjimo namiškiai, broliai ir seserys Kristuje, Įžengiame į Kalėdų laiką padėkoti Viešpačiui, kad Jis taip nuolankiai padovanojo save mums ir pasauliui. Šią vasarą Vilniaus paveikslų galerijoje buvo eksponuojamas Reformacijos dailininko, Martyno Liuterio bendražygio Luko Kranacho Vyresniojo paveikslas „Madona su Kūdikiu po obelimi“ (1525-1530), atvežtas iš Sankt Peterburgo Ermitažo . Šio šedevro reprodukcijų yra tekę matyti ir iki tol, bet pažvelgus į jį įdėmiau, be skubėjimo, atsivėrė nepaprastas gylis, grožis ir galia. Iki šiol nepraėjo nuostaba, kaip teptuko potėpiais viename paveiksle galima nusakyti visos Evangelijos esmę. Tuomet jau žinojau, su kokiu apmąstymu kreipsiuosi į Jus Kalėdų proga, juolab, kad ir man pačiam įspūdis ne tik neišblėso, bet, artėjant Kristaus Gimimo šventei, dar labiau sustiprėjo. Po obelimi romiai sėdinti Marija ant kelių laiko kūdikėlį Jėzų, kuris, nors ir reikalingas motinos rankų, žvelg...
Komentarai
Rašyti komentarą