Mindaugo Sabučio tinklaraštis

Išlydėdami senuosius metus, daugiau susimąstome apie laiką – apie nueitą kelią ir apie tai, kas laukia. Prisimename gyvenimo laimėjimus ir praradimus bei netektis ir pasiryžtame naujiems darbams bei pokyčiams. Ir būtent tuomet, kai svarstome apie sėkmes ir nesėkmes, ypač aštriai klausiame savęs, kurie įvykiai buvo dėsningi, ką reikėtų priskirti atsitiktinumams, ką – Dievo vedimui, kas buvo nulemta mūsų pačių teisingo ar klaidingo požiūrio, ar ne nuo mūsų priklausančių aplinkybių. Džiūgaukite dangūs! Iš džiaugsmo šokinėk, žeme! Tegu plyšta kalnai nuo džiaugsmo giesmės! Juk VIEŠPATS paguodė savo tautą, pasigailėjo savo varguolių. Bet Sionas sako: „Paliko mane VIEŠPATS, užmiršo mane Dievas.“ Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu. Žiūrėk! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne; tavo mūrus nuolat turiu prieš akis. (Iz 49,13-16) Izraelitai su liūdesiu žvelgė į save ir Šventąjį miest...

‘TEKEL’ –­ tu buvai pasvertas svarstyklėmis ir rastas lengvas. ( Dan 5,27) Mes švenčiame šiandien Šventą Mirusiųjų dieną, Atminties tųjų, kurie prabėgusiame mete mirdami iš mūsų tarpo atsiskyrė. Mes šiandien atsimename jų iš naujo, o ši mišia tur jiems būti nei kokia Lavonmišia. Ogi dar daugiaus! Ši diena ragina mus savo pačių smerties atsimintis, mums mūsų pačių lavonmišę prišaukdama. Ansai didysis ir macningasis karalius ir ciesorius Karolis, vadinamas penktasis, tas pats, kursai jaunesnis bebūdams, su visa savo kytryste ir mace Liuteriui ir jo šventam darbui priešyjos, tasai padėjo sens pastojęs visus savo karališkus vainikus, nukopė nuo visų savo karališkų krasių, atsigulė kartą, kūne dar gyvs būdams, į grabą, ir laikydinos prie šito atviro grabo, tarsi jau būtų numiręs, sau lavonmišę. Toktai jam, jei ne daugiaus, tą naudą įnešė, kad jam iš to čėso ansai Evangelijos žodis apie valnąją malonę ir apteisinimą už vis brangus pastojo, – to paties mokslo, kurio dėl jis p...

Pasitikėk Juo visados, mano tauta! Išliekite savo širdis Jo Artume, Jis mūsų užuovėja! (Ps 62,9) Jau keletą šimtmečių paplitęs įsivaizdavimas, kad žmogus iš esmės yra geras, tik reikia tam tikrų metodų, humanistinio priėjimo prie žmogaus, kad jo gėris atsiskleistų. Taip pat, kaip ir be Dievo, be tikėjimo egzistuojančios bendražmogiškos vertybės, kuriomis vadovaujantis neva galima tobulai pakeisti ir sutvarkyti pasaulį, kuriame visi būtų lygūs, ramiai gyventų taikoje ir, be abejo, sąžiningai elgtųsi. Vsi, kas tokiomis sukurtomis vertybėmis suabejotų, turėtų būti pašalinti iš visuomenės kaip pažangos trukdytojai. Taip pat egzistuoja žmonės, kurie įsitikinę, kad jų įsivaizduojamas gyvenimo būdas, maldos forma ir uolus religinių priesakų laikymasis yra tai, kas Dievui labiausiai patinka ir, jei pasaulis gyventų taip pat, kaip jie, viskas būtų tobula. Vienintelis trukdis – netikėliai, kuriems paliekamos kelios galimybės – susitaikyti su netikėlių dalia, elgtis pagal dvasin...

„Nei palaužtos nendrės jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins. Jis neš tikrą teisingumą.” (Iz 42,3) Lietuvoje kasmet tūkstantis žmonių patys pasirenka mirtį vietoj gyvenimo. Tikėtina, kad ir šiandien 2-3 žmonės pakels ranką prieš save, nebenorėdami ir nebegalėdami gyventi šioje žemėje, po savęs palikdami statistinį įrašą šalies gyventojų registre bei kaltės jausmą keliems, keliolikai ar kelioms dešimtims artimiausių žmonių. Žmonių reakcija į tokius įvykius be galo įvairi – nuo tai padariusių žmonių heroizavimo iki visiško smerkimo. Bet kraštutinumai būdingesni tuomet, kai tai žmonės stebi iš toli. Ir staiga viskas pakinta, kai nelaimė nutinka savuose namuose, savoje šimoje. Tuomet nutolę, neutralūs vertinimai jau neįmanomi. Tuomet atsiranda visiškai kitokie klausimai, betarpiškai susiję su mūsų ir iškeliavusio santykiu, buvusia galimybe padėti, ženklais, gal būt leidusiais suprasti nelaimingo žmogaus ketinimus, tačiau laiku neįvertintais. Dažniausiai apie prob...

Šventųjų Viktoro ir Mauricijaus galvos Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi ­ – jūs juk esate išgelbėti malone, ­ – prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį parodytų savo gerumu mums Kristuje Jėzuje. Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų. Mes esame Jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti. (Ef 2,4-10) Krikščionys neretai susimąsto, koks darbas labiausiai patiktų Dievui. To klausia daugelis trokštančių išpildyti savo pašaukimą šiame pasaulyje. Žinoma, smulkintis nesinorėtų. Norėtųsi imtis didelių darbų, regimų darbų, kad daugeliui būtų paliudyta Evangelija ir apreikšta Dievo karalystė. Taip mąstydami dažniausiai galvojame apie naujas iniciatyvas parapijose, darbe su jaunimu, bažnyčių atsta...

Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Taisykite savo kelius ir darbus, kad galėčiau būti su jumis šioje vietoje. Nepasitikėkite nepagrįsta viltimi, sakydami: ‘Tai VIEŠPATIES Šventykla! Tai VIEŠPATIES Šventykla!’ Tik tuomet, jei jūs visiškai pakeisite savo kelius ir darbus, jei vykdysite teisingumą tarp žmonių, jei neskriausite svetimšalio, našlaičio ir našlės, jei nepraliesite nekalto kraujo šioje vietoje ir nedarysite sau žalos, sekdami paskui svetimus dievus, aš būsiu su jumis šioje vietoje krašte, kurį senovėje amžinai atidaviau tavo tėvams.“ (Jer 3,7) Izraeliui Dievas nebuvo kažkas paslėpto, nepažinaus. Nuo patriarchų laikų Jis atvėrė tautai savo širdį ir sumanymą. Žmonėms Jo valia nebuvo kokia nors paslaptis. Taigi, Dievas kalba žmonėms, kurie turėtų Jį pažinoti, Jo balsą atpažinti, pagal Jo valią taikoje ir ramybėje gyventi. Bet savo tautai Viešpats tapo lyg svetimas, lyg kažkas, kas pagal tam tikrą formulę turėtų išpildyti žmonių lūkesčius, nuraminti sąžin...

Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. Man reikia dirbti darbus To, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“ Tai taręs, Jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje.“ (Išvertus Siloamas reiškia „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. (Jn 9,1-7) Napoleonas Bonapartas yra pasakęs: „Jei  nori padaryti kažką gerai – daryk pats.“ Šiais laikais tai kone tapo gyvenimo aksioma, nors ir paradoksalia. Žmogus kaip ir įtikėjęs savo jėgomis ir galia išspręsti visas problemas, negali apsieiti be kitų žmonių – psichologų, socialinių darbuotuojų, kažkieno sukurto kompiuterio ar interneto ryšio, ar kažkieno (dažnai – nesvarbu, kieno) straip...

Sugrįžę apaštalai apsakė Jėzui, ką buvo nuveikę. Pasiėmęs juos, Jis pasitraukė nuošaliai į Betsaidos miesto apylinkes. Minia, tai sužinojusi, sekė iš paskos. Jis priėmė žmones ir kalbėjo jiems apie Dievo karalystę, išgydė tuos, kuriems reikėjo gydymo. Diena pakrypo vakarop. Prisiartinę Dvylika tarė: „Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykumoje. „Jėzus atsiliepė: „Jūs duokite jiems valgyti!“ Dvylika atsakė: „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visai šitai miniai.“ O buvo ten apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus įsakė mokiniams: „Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt.“ Jie taip padarė ir visus susodino. Tuomet, paėmęs penkis kepalėlius ir dvi žuvis, Jis pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai. Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo pririnkta dvylika pintinių nulikusių gabaliukų.     ...

O dabar šitaip kalba VIEŠPATS, kuris tave sukūrė, Jokūbai, kuris tave padarė, Izraeli: „Nebijok, nes aš išpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano. Kai brisi per gilius vandenis, aš būsiu su tavimi, ir upėse tu nepaskęsi. Kai eisi per ugnį, nesudegsi, ir liepsnos tavęs neprarys, nes aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, kuris tave gelbsti. Tavo išpirkai atiduodu Egiptą, mainais už tave – Kušą ir Sebą. Kadangi tu man brangus, vertingas ir mylimas, aš atiduodu už tave kraštus ir mainais už tavo gyvybę tautas. Nebijok, nes aš su tavimi! Tavo palikuonis parvesiu iš rytų, surinksiu tave iš vakarų. Pasakysiu šiaurei: „Atiduok juos!“ ir pietums: „Nesulaikykit!“ Parvesk mano sūnus iš tolimų kraštų ir mano dukteris iš žemės pakraščių, kiekvieną, kuris vadinamas mano vardu, kiekvieną, kurį savo garbei aš sukūriau, pašaukiau ir parengiau.“ (Iz 43,1-7) Kam teko patirti „tamsią naktį“ pagal Šv. Kryžiaus Joną arba Martino Lutherio „ Anfechtungen“,  kuris reiškia...