Mindaugo Sabučio tinklaraštis

Kilo karas danguje: Mykolas ir jo angelai turėjo kariauti su slibinu. Kariavo slibinas ir jo angelai, bet jis nelaimėjo, ir nebuvo rasta jų vietos danguje. (Apr 12,7-8) „Tavo šventasis angelas tesie su manimi, kad piktasis priešas neturėtų jokios galios prieš mane.“  Tokiais žodžiais baigiasi mūsų katekizme mokomos ryto ir vakaro maldos. Švento arkangelo Mykolo ir visų angelų šventė primena mums, krikščionims, tarnaujančias dvasias, kurios ištikimai tarnauja Viešpačiui ir Jo tvėrimo karūnai – žmogui. Ne veltui Eucharistijos liturgijoje giedame: „Šventas mūsų Viešpats Dievas Sebaot.“  Yahveh Sebaoth – kariuomenių Viešpats, apie kurį XIX-XX a. kai kurie teologai tegalėjo pasakyti tik tiek, kad tai tesąs militaristinių – teokratinių genčių (ar genties) sugalvotas terminas. Tačiau mums tai – kūrinijos visumos supratimo įvaizdis, nurodantis, kad egzistuoja būtybių pasaulis(iai), kuris nėra visiškai pažinus mums, bet kuris dalyvauja gelbėjant arba pražudant žmogų. P...

Kristus Jėzus sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija. (2 Tim 1,10b) Apaštalas Paulius parašė šias eilutes prieš pat egzekuciją, taip norėdamas pastiprinti savo ištikimą bendradarbį Timotiejų. Mirties akivaizdoje Paulius kalba apie pergalę. Nuteistasis myriop kažką porina apie nemirtingumą. Tokie samprotavimai atrodo mažų mažiausiai keistai. Ir, jei įdėmiai perskaitysime visą  itin šiltą ir asmenišką laišką Timotiejui, pamatysime, kad jis visas tiesiog alsuoja jėga ir nepalaužiamumu. Ne tik Timotiejus galėjo pasistiprinti šiais paskutiniais apaštalo paraginimais, pastiprinimais ir  palinkėjimais, bet Šventoji Dvasia, įkvėpusi autorių, vedė taip, kad šis laiškas, kaip viena iš Šventojo Rašto knygų, stiprina ir moko visą Bažnyčią jos kelionėje. Kame tas pastiprinimas? Atsakymas paprastas – Evangelijoje. Netikinčiam žmogui tai nesuprantamas dalykas, bet krikščioniui tai yra viskas, kuo šis galėtų pasikliauti ir iš kur semtis ramybės. D...

Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas – už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?!  Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: „Ką valgysime?“, arba: „Ką gersime?“, arba: „Kuo vilkėsime?“ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o ...

Pagarbi Viešpaties baimė – pažinimo pradžia, bet kvailieji niekina išmintį bei pamokymą. (Pat 1,7) Prasideda nauji mokslo metai, kaip visuomet lydimi lūkesčių, švietimo sistemos reikalų aptarimo ir – kuo toliau, tuo dažniau (taip bus, matyt, iki pabaigos) – demografinių problemų iliustracijų, žvelgiant į mokinių skaičių. Tvarkingi tėvai kiek galėdami supirko visa, reikalinga mokslams, o studentai bei jų šeimos kažkaip prasimanė lėšų bent jau šiems mokslo metams. Kad ir kaip būtų, toks laikas leidžia apmąstyti tai, kas Dievo duota žmogui ir kaip žmogus tą dovaną naudoja. Protas – viena iš žmogui tekusių dieviškųjų savybių, leidžianti apibendrinti žmonijos bei savo patirtį, mėginti suvokti dabartį bei įgauti įgūdžių ir sugebėjimų tinkamai gyventi visuomenėje bei spręsti iškylančius klausimus asmeninėje, profesinėje bei visuomeninėje srityse. Tai nėra proto apibrėžimas, bet tikra tai, kad mūsų žinios susijusios su atmintimi bei istorija, tiek kolektyvine, tiek individuali...