Mindaugo Sabučio tinklaraštis

Kristus Jėzus sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija. (2 Tim 1,10b) Apaštalas Paulius parašė šias eilutes prieš pat egzekuciją, taip norėdamas pastiprinti savo ištikimą bendradarbį Timotiejų. Mirties akivaizdoje Paulius kalba apie pergalę. Nuteistasis myriop kažką porina apie nemirtingumą. Tokie samprotavimai atrodo mažų mažiausiai keistai. Ir, jei įdėmiai perskaitysime visą  itin šiltą ir asmenišką laišką Timotiejui, pamatysime, kad jis visas tiesiog alsuoja jėga ir nepalaužiamumu. Ne tik Timotiejus galėjo pasistiprinti šiais paskutiniais apaštalo paraginimais, pastiprinimais ir  palinkėjimais, bet Šventoji Dvasia, įkvėpusi autorių, vedė taip, kad šis laiškas, kaip viena iš Šventojo Rašto knygų, stiprina ir moko visą Bažnyčią jos kelionėje. Kame tas pastiprinimas? Atsakymas paprastas – Evangelijoje. Netikinčiam žmogui tai nesuprantamas dalykas, bet krikščioniui tai yra viskas, kuo šis galėtų pasikliauti ir iš kur semtis ramybės. D...

Kartą Petras ir Jonas ėjo į devintosios valandos pamaldas šventykloje. Tuo pačiu metu buvo nešamas ir vienas apsigimęs luošas vyras. Jis kasdien būdavo sodinamas prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų šventyklos lankytojų išmaldos. Pastebėjęs beįeinančius į šventyklą Petrą ir Joną, jis paprašė išmaldos. Petras, įdėmiai pažvelgęs į jį drauge su Jonu, tarė: „Pažiūrėk į mudu.“  Jis pakėlė galvą, tikėdamasis ką nors gausiąs. Bet Petras prabilo: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“ Ir, paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį. Jo kojos ir pėdos bematant sustiprėjo. Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą. Visi žmonės pamatė jį vaikščiojant ir šlovinant Dievą. Jie pažino, kad tai tas pats luošys, kuris sėdėdavo elgetaudamas prie šventyklos Gražiųjų vartų. Jie buvo labai nustebę ir sukrėsti to, kas buvo jam a...

Bet aš jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla. (Apr 21,22) Visų religijų žmonės myli savo maldos namus. Šventykla yra ta vieta, kur žmogus kūnu ir siela, mintimis ir jausmais priima ir išreiškia tai, ko moko tikėjimas. Tai ta vieta, kur garbinamas Dievas ar dievai. Net ir netikintys žmonės ar aršūs ateistai turi tai, ką galime vadinti šventyklomis. Dar visai neseniai kiekvienoje mokykloje, įstaigoje ar organizacijoje buvo vadinami raudonieji kambariai, tokios komunistinės koplytėlės, skirtos savaip medituoti apie partijos ir jos viešpaties – Lenino – išganingą veiklą. Kabinetai, salės, darbo patalpos ir net morgai buvo iškabinėti partijos „liturginiais“ šūkiais, idant žmogus nepamirštų, kas jį taip puikiai valdo, kam jis tarnauja ir kam yra skolingas. Ką jau kalbėti apie Maskvos mauzoliejaus pakylėtą tylą, kur kraugerio likučiai išstatyti visuotinei apžiūrai. Tai toks religingumas su minuso ženklu, bet jis irgi atspindi t...

Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl Jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau Jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu. Trokštu pažinti Jį, Jo prisikėlimo galybę ir bendravimą Jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip Jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių. (Fil 3,8-11) Koks svarbus mums mūsiškis AŠ. Trokštame, kad mūsų pasakojimai apie save pačius būtų išklausyti, mūsų darbai įvertinti, mums rodoma pakankama pagarba. Ir taip pat sielojamės, kai tas AŠ yra nepakankamai įvertinamas, kaip nors paniekinamas arba ignoruojamas. Dar sunkiau, kai  patys su savimi nesusitvarkome, nežinome, kas esame ir kurlink nukreiptas mūsų gyvenimas. Psichologai tai vadina asmenybės sutrikimais, tačiau kaip turėtų atrodyti sveika, nesutrikusi asmenybė, visuomet išlieka...