Mindaugo Sabučio tinklaraštis

Pasitikėk Juo visados, mano tauta! Išliekite savo širdis Jo Artume, Jis mūsų užuovėja! (Ps 62,9) Jau keletą šimtmečių paplitęs įsivaizdavimas, kad žmogus iš esmės yra geras, tik reikia tam tikrų metodų, humanistinio priėjimo prie žmogaus, kad jo gėris atsiskleistų. Taip pat, kaip ir be Dievo, be tikėjimo egzistuojančios bendražmogiškos vertybės, kuriomis vadovaujantis neva galima tobulai pakeisti ir sutvarkyti pasaulį, kuriame visi būtų lygūs, ramiai gyventų taikoje ir, be abejo, sąžiningai elgtųsi. Vsi, kas tokiomis sukurtomis vertybėmis suabejotų, turėtų būti pašalinti iš visuomenės kaip pažangos trukdytojai. Taip pat egzistuoja žmonės, kurie įsitikinę, kad jų įsivaizduojamas gyvenimo būdas, maldos forma ir uolus religinių priesakų laikymasis yra tai, kas Dievui labiausiai patinka ir, jei pasaulis gyventų taip pat, kaip jie, viskas būtų tobula. Vienintelis trukdis – netikėliai, kuriems paliekamos kelios galimybės – susitaikyti su netikėlių dalia, elgtis pagal dvasin...

Taigi randu tokį įstatymą, kad, kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. Juk kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose. Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! Bet dėkui Dievui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! (Rom 7,21-25) Tikriausiai daugelis žino slavišką posakį: „Norėjosi kaip geriau, bet pavyko kaip visada.“ Daugeliui žinoma patirtis, kai mūsų pasiryžimai, nuostatos ir panašūs dalykai dėl mūsų pačių kaltės tarsi nubraukiami, lyg jų visai ir nebuvo. Ar būtų dvasinė kelionė su maldos ir švento gyvenimo nusistatymu, ar kasdieniai kūniški reikalai – kasdien esame išmėginami,o kartais patiriame visišką fiasko. Viena vertus, tai gali vesti į neviltį, kita vertus – į gilesnį tikrovės suvokimą. Šiandien skaitydami apaštalo Pauliaus žodžius, galime nusistebėti, kad apie silpnumą rašo toks šv...