Mindaugo Sabučio tinklaraštis

Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, Jis buvo labai alkanas. Prie Jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei Tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona.“ Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.“ Tada velnias Jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: „Jei Tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį.“ Jėzus jam atsako: „Taip pat parašyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo.“ Velnias vėl paima Jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, taria: „Visa tai aš Tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“  Tada Jėzus atsako: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!“ Tuomet velnias nuo Jo atsitraukė; ...

Ir Jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. Tada Petras, pasivadinęs Jį į šalį, ėmė Jį drausti. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ (Mk 8,31-33) Žengiame į Gavėnios laiką, ir šios dienos skaitinys mus įveda į kančios istoriją. Jėzus paprastai ir atvirai prabyla apie Jo laukiantį kelią – trumpą ir skausmingą. Matome ir Petro reakciją į tokius Jėzaus pasisakymus. Šis pasiveda Viešpatį į šalį ir ima Jį drausti, kad Jėzus neįgytų išprotėjusios filosofo reputacijos ir taip nepakenktų nei sau, nei mokytiniams. Petras mąsto praktiškai. Jis suvokia, kad tokiu momentu, kai Jėzaus (ir mokinių) populiarumas išaugęs, tikrai nereikia nemalonumų. Ir apie kokią mirtį gali kalbėti Jėzus, jei dar neįžengė į sostą, o išrinktosios tautos karalystė dar neats...

Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis. Jam nėra jokių paslėptų kūrinių, bet visa yra gryna ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą. (Hbr 4,12-13) Liturginiams metams artėjant Gavėnios link, mus pasitinka ne visai patogūs skaitiniai. Tiksliau, Dievas prabyla į mus paprasta tiesa, kuri nuskamba kaip baisi diagnozė – neišvengiama, nemaloni, bet teisinga. Kažin, ar atsirastų sveikos nuovokos žmogus, kuris norėtų, kad kas nors matytų jo nuogumą – tiek fizinį, tiek dvasinį. Ir ne tik matytų, bet būtent tirtų, stebėtų ir mums parodytų, kas ir kokie esame. Yra, kas pamato ir pažįsta mūsų kūnišką vidų geriau už mus pačius. Tai – rentgenologai, chirurgai, galiausiai – patologai anatomai. Bet kieno esame pažinti kaip asmenybės? Juk viešumoje užsidedame savo socialinio statuso, turtinės padėties, intelektinio paj...