Nusilenkti prieš Didžiąją paslaptį
Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. (…) Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę. Taigi jūs esate įsūniai; Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Tad tu jau nebe vergas, bet įsūnis, o jeigu įsūnis, tai Dievo valia esi ir paveldėtojas. (Gal 3,26-27; 4,4-7) Į XXI amžių mes atsinešėme daug idėjų iš praėjusių šimtmečių, kurias priimame kaip neginčytinas, nors ir tarpusavyje prieštaraujančias tiesas. Viena tokių – Dievo ar „dievų“ supratimas. Religijotyrininkai, antropologai ir kiti ekspertai bei „ekspertai“ mėgino žmogiška patirtimi išsiaiškinti tikėjimo kilmę, priežastis ir išraiškas. Kadangi dieviškas Apreiškimas buvo nustumtas į paraštes kaip atgyvenusi idėja, prioritetu tapu ribota žmogiška patirtis, pasitenkinusi sava didybe bei išmintimi...