Mindaugo Sabučio tinklaraštis

Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu.“ Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius.“ Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu.“ Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles.“ Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu.“ Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis. Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas; kitas tave perjuos ir ves, kur nenori.“ Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: „Sek paskui mane!“  (Jn 21,15-19) Prisimename, kaip Petras dar visai neseniai tris kartus išsižadėjo Jėzaus, kai šis buv...

Kadaise žmonių gyvenime atsirado mirtis ir kapas. Nuo tos akimirkos tai yra nuolatiniai žmonijos palydovai. Nuo ištaigingų mauzoliejų iki niekam nežinomų kapelių, nuo kremuotų bei išbarstytų iki įvairiose vietose padėtų (pvz., medžių drevėse, kaip tai darydavo mūsų protėviai), o dar kiek įvairiais būdais pražuvusių ir pražudytų, pamirštų, nesulauktų… Šis pasaulis mirusiųjų yra priglaudęs daugel kartų didesnį skaičių, nei jame kvėpuoja gyvųjų, o mirtis yra nuolatinė tikrovė, lydinti ir paliečianti kiekvieną žmogų. Lyg ir natūralu, įprasta, kad žmogus, kaip kiekvienas gyvas organizmas, baigia savo gyvavimą, bet kažkaip nenorime, kad tas „natūralumas“ paliestų mus ar mums brangius žmones. Norėtume, kad mirtis mus aplenktų, nepaliestų, bet suvokiame, kad greičiausiai jos neišvengsime. Gyvendami ant kapų ir tarp jų, žmonės nuolat mėgino mirtį pamiršti, pergudrauti ar nuvyti. Ir dar – kuo pavieniai žmonės bei ištisos visuomenės pirmųjų žmonių pavyzdžiu bėga nuo Dievo ir mėgina...

Kadaise žmonių gyvenime atsirado mirtis ir kapas. Nuo tos akimirkos tai yra nuolatiniai žmonijos palydovai. Nuo ištaigingų mauzoliejų iki niekam nežinomų kapelių, nuo kremuotų bei išbarstytų iki įvairiose vietose padėtų (pvz., medžių drevėse, kaip tai darydavo mūsų protėviai), o dar kiek įvairiais būdais pražuvusių ir pražudytų, pamirštų, nesulauktų… Šis pasaulis mirusiųjų yra priglaudęs daugel kartų didesnį skaičių, nei jame kvėpuoja gyvųjų, o mirtis yra nuolatinė tikrovė, lydinti ir paliečianti kiekvieną žmogų. Lyg ir natūralu, įprasta, kad žmogus, kaip kiekvienas gyvas organizmas, baigia savo gyvavimą, bet kažkaip nenorime, kad tas „natūralumas“ paliestų mus ar mums brangius žmones. Norėtume, kad mirtis mus aplenktų, nepaliestų, bet suvokiame, kad greičiausiai jos neišvengsime. Gyvendami ant kapų ir tarp jų, žmonės nuolat mėgino mirtį pamiršti, pergudrauti ar nuvyti. Ir dar – kuo pavieniai žmonės bei ištisos visuomenės pirmųjų žmonių pavyzdžiu bėga nuo Dievo ir mėgina J...

Kristus Jėzus sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija. (2 Tim 1,10b) Apaštalas Paulius parašė šias eilutes prieš pat egzekuciją, taip norėdamas pastiprinti savo ištikimą bendradarbį Timotiejų. Mirties akivaizdoje Paulius kalba apie pergalę. Nuteistasis myriop kažką porina apie nemirtingumą. Tokie samprotavimai atrodo mažų mažiausiai keistai. Ir, jei įdėmiai perskaitysime visą  itin šiltą ir asmenišką laišką Timotiejui, pamatysime, kad jis visas tiesiog alsuoja jėga ir nepalaužiamumu. Ne tik Timotiejus galėjo pasistiprinti šiais paskutiniais apaštalo paraginimais, pastiprinimais ir  palinkėjimais, bet Šventoji Dvasia, įkvėpusi autorių, vedė taip, kad šis laiškas, kaip viena iš Šventojo Rašto knygų, stiprina ir moko visą Bažnyčią jos kelionėje. Kame tas pastiprinimas? Atsakymas paprastas – Evangelijoje. Netikinčiam žmogui tai nesuprantamas dalykas, bet krikščioniui tai yra viskas, kuo šis galėtų pasikliauti ir iš kur semtis ramybės. D...

Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. (Fil 2,3-5) Kad ir kokie laisvi žmonės jaustumės esą, turime pripažinti, kad mūsų gyvenimas ir visa, ką gyvendami galime daryti, yra smarkiai apribotas.  Laikas, aplinka, sveikata, protinės galimybės, o galiausiai mirtis leidžia mums patirti tam tikras ribas, kurių net labiausiai norėdami negalime peržengti arba ištrinti. Juolab tas ribas paryškina gyvenimas, kai reikalingas kitų įsikišimas ir priežiūra. Akivaizdžiausiai tai liudija kūdikiai ir seneliai, kuriems suteikiama būtina globa, priežiūra ir rūpestis, be kurių jie neišgyventų. Tačiau egzistuoja ir kitos ribos – vidinės, kurias peržengti kai kada trokštame, kai kada esame priversti, o apaštalo Pauliaus laišku, kaip ir visu Šventu Raštu, – skatinami. Visose tautose ir visais laikais buvo gerbiami drąsūs žmonės. ...