Mindaugo Sabučio tinklaraštis

Tą dieną tu sakysi: „Dėkoju Tau, VIEŠPATIE! Nors buvai įpykęs ant manęs, nugręžei savo įniršį ir paguodei mane“. Dievas tikrai yra mano išganymas.  Aš Juo pasitikiu ir esu be baimės, nes Jis mano tvirtybė ir mano giesmė, Jis mano gelbėtojas!“ Džiaugdamiesi semsitės vandens iš išganingųjų versmių.  Tą dieną sakysite: „Dėkokite VIEŠPAČIUI, šaukitės Jo vardo! Garsinkite tautoms Jo darbus, skelbkite, koks iškilus Jo vardas! Giedokite VIEŠPAČIUI šlovės giesmę, nes Jis padarė nuostabų darbą. Težino tai visa  žemė! Krykštauk ir džiūgauk, Siono mieste, nes iškilus tarp jūsų yra Izraelio Šventasis! (Iz 12,1-6) Daugelį dalykų vertiname ypatingai, kai juos prarandame. Prarasta laisvė, sveikata, šeima ir kita iš naujo įvertinama, kai jų netenkama ir žmogus, atrodo, daug ką padarytų, kad tik galėtų susigrąžinti tai, kas prarasta. Pranašo Izaijo laikų izraelitai patyrė katastrofinius praradimus. Asirijoje ištremta dešimt giminių, kurios ištirps tarp tautų. Judėja paty...

Gimus kūdikiui, artimieji, ypač prityrusios moteriškės, mėgina įžvelgti, į ką vaikelis panašus – į tėvelį ar į mamytę. Seneliai vaikaityje mėgina įžvelgti savosios atžalos vaikystės bruožų, tėveliai – savo. Norima pamatyti, nuspėti, kaip vaikelis atrodys ūgtelėjęs, kokie būdo bruožai pasireikš. Aišku tai, kad žmogus, užgimęs pasauliui, net nuo paties pradėjimo atsineša savo tėvų, protėvių savybes ir, būdamas visiškai autentiškas, tuo pačiu metu yra ir į kažką panašus. Šventajame Rašte Dievas atskleidžia svo sumanymą – sukurti žmogų pagal savo atvaizdą. Taip žmogus, būdamas kūniška būtybė, savo sandara panašus į kitus gyvius, buvo sukurtas ir kaip dvasinė būtybė – panašus į Dievą, iš savo Kūrėjo paveldintis savybes, kurių neturi niekas kitas gamtoje: meilę, istorinę atmintį, troškimą kurti ir pažinti, atjautą silpnesniam šeimos ar visuomenės nariui. Tačiau, sutikime, su tais dalykais ne viskas tvarkoje. Nors daugelis turi pajautimą, kas teisinga, o kas ne, bet įgyvendinti t...

Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu.“ Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius.“ Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu.“ Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles.“ Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu.“ Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis. Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas; kitas tave perjuos ir ves, kur nenori.“ Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: „Sek paskui mane!“  (Jn 21,15-19) Prisimename, kaip Petras dar visai neseniai tris kartus išsižadėjo Jėzaus, kai šis buv...

Ir Jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.“        (Mk 16, 15) Mes, krikščionys, labai natūraliai priimame tai, kad Evangelija yra mūsų gyvenimo dalis. Būna, kad po Evangelijos skaitinio ištariame „Šlovė Tau, Kristau“, net nesusimąstydami, nei kam, nei dėl ko ta šlovė. O juk kalbama apie itin rimtą dalyką – apie Dievo dovaną. Turbūt taip nutinka su daugeliu Dievo dovanų, kurias vertiname, kai jų netenkame. Sveikata, šeima, draugai ir daugelis kitų dalykų atrodo lyg tarsi savaime suprantami, kol neiškyla grėsmė juos prarasti, o praradus atsiranda niekuo nekompensuojama tuštuma ir kiti nemalonūs dalykai. Taip ir su Evangelija. Kai turime galimybę ją išgirsti arba skaityti, atrodo, kad niekas negalės jos iš mūsų atimti. Bet pasaulyje buvo ir yra kitaip. Dar visai neseniai komunizmo, kaip ir nacizmo, apaštalai skelbė savas evangelijas apie greit atsirasiantį rojų žemėje, kai bus išnaikinti visi tie, kurie tam roj...