Mindaugo Sabučio tinklaraštis

Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl Jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau Jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu. Trokštu pažinti Jį, Jo prisikėlimo galybę ir bendravimą Jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip Jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių. (Fil 3,8-11) Koks svarbus mums mūsiškis AŠ. Trokštame, kad mūsų pasakojimai apie save pačius būtų išklausyti, mūsų darbai įvertinti, mums rodoma pakankama pagarba. Ir taip pat sielojamės, kai tas AŠ yra nepakankamai įvertinamas, kaip nors paniekinamas arba ignoruojamas. Dar sunkiau, kai  patys su savimi nesusitvarkome, nežinome, kas esame ir kurlink nukreiptas mūsų gyvenimas. Psichologai tai vadina asmenybės sutrikimais, tačiau kaip turėtų atrodyti sveika, nesutrikusi asmenybė, visuomet išlieka...

Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas. (Fil 1,21). Vienas pamokslininkas yra užrašęs istoriją, kaip vienas Niujorko bankas, nutaręs pasveikinti savo konkurentus, įsikūrusius naujame pastate, išsiuntė gėlių puokštę. Tuokart gėlių parduotuvės darbuotojai apsiriko ir su puokšte išsiuntė užrašą: „Su giliausia užuojauta.“ Po to jie turėjo kaip reikiant atsiprašinėti užsakovų už neapdairumą. Bet tai ne viskas. Jie pašiurpo supratę, kad į laidotuvių namus išsiuntė gėles su užuojauta mirusiojo artimiesiems: „Sveikiname persikėlus į naujas patalpas!“ Nežinia, kas tokie buvo antrosios puokštės gavėjai, bet, jei jie buvo krikščionys, neturėjo supykti, nors ir per klaidą, gavę žinutę su užrašyta gryna teisybe, kad mirtis yra persikraustymas, o ne pabaiga. Paulius rašo pirmajai Europos parapijai Filipų mieste, kuri gimė jo skelbimo dėka ir į kurią, dar tebebūdamas įkalintas romėnų valdžios, tikisi vėl atvykti po išlaisvinimo. Pauliaus byla ėjo į pabaigą ir jis tikėjosi...