Mindaugo Sabučio tinklaraštis

Nuo Horo kalno jie leidosi į kelionę Nendrių jūros keliu, norėdami apeiti Edomo kraštą. Bet pakeliui žmonės neteko kantrybės. Jie kalbėjo prieš Dievą ir Mozę: „Kodėl išvedei mus iš Egipto numirti dykumoje? Juk čia nėra nei maisto, nei vandens: mes bjaurimės tuo niekam tikusiu maistu.“ Tada VIEŠPATS pasiuntė žmonėms ugningus žalčius. Jie gėlė žmones, ir nuo to daug izraelitų mirė. Žmonės ėjo pas Mozę ir sakė: „Nusidėjome, nes kalbėjome prieš VIEŠPATĮ ir prieš tave. Užtark VIEŠPAČIUI, kad atimtų nuo mūsų žalčius.“ Mozė meldėsi už žmones. VIEŠPATS tarė Mozei: „Pasidirbk ugningą žaltį ir pridėk jį prie stulpo. Kiekvienas, kuris yra įgeltas, pažvelgs į jį ir išliks gyvas.“ Mozė tada padirbo vario žaltį ir pridėjo jį prie stulpo. Kai tik žaltys ką nors įgeldavo, tas žmogus pažvelgdavo į vario žaltį ir likdavo gyvas (Skaičių knyga 21,4-9). Išrinktoji tauta ne juokais susinervino ir supyko ant Mozės ir Dievo, kai likus, regis, akimirkai, teko pasukti kitu keliu, taip prailginant b...

Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas. (Fil 1,21). Vienas pamokslininkas yra užrašęs istoriją, kaip vienas Niujorko bankas, nutaręs pasveikinti savo konkurentus, įsikūrusius naujame pastate, išsiuntė gėlių puokštę. Tuokart gėlių parduotuvės darbuotojai apsiriko ir su puokšte išsiuntė užrašą: „Su giliausia užuojauta.“ Po to jie turėjo kaip reikiant atsiprašinėti užsakovų už neapdairumą. Bet tai ne viskas. Jie pašiurpo supratę, kad į laidotuvių namus išsiuntė gėles su užuojauta mirusiojo artimiesiems: „Sveikiname persikėlus į naujas patalpas!“ Nežinia, kas tokie buvo antrosios puokštės gavėjai, bet, jei jie buvo krikščionys, neturėjo supykti, nors ir per klaidą, gavę žinutę su užrašyta gryna teisybe, kad mirtis yra persikraustymas, o ne pabaiga. Paulius rašo pirmajai Europos parapijai Filipų mieste, kuri gimė jo skelbimo dėka ir į kurią, dar tebebūdamas įkalintas romėnų valdžios, tikisi vėl atvykti po išlaisvinimo. Pauliaus byla ėjo į pabaigą ir jis tikėjosi...

Apie 98-erių metų Habsburgų dinastijos atstovo, princo Otto von Habsburg laidotuvių ceremoniją (2011 liepos mėn.) teko girdėti ne vieną pasakojimą iš ten dalyvavusių pažįstamų, bet vis neprisiruošdavau paieškoti filmuotų kadrų. Šiandien, ieškodamas vaizdinės medžiagos vienam renginiui, netyčia užtikau YouTube vaizdelį, kuriuo ir dalinuosi. Kam kontekstas ar kalba nelabai suprantami, trumpai papasakosiu. Laidotuvių procesija prieina prie Kapucinų bažnyčios, kurios kriptoje ilsisi daugelio Habsburgų dinastijos atstovų palaikai, Pradžia: Ceremonmeisteris (Habsburgų šeimos draugas) beldžia į bažnyčios duris. Kapucinų vienuolis klausia: „Kas reikalauja įėjimo?“ (po pirmo beldimo operatoriai nespėjo šio klausimo įrašyti). Ceremonmeisteris iki 1:43 vardija visus mirusiojo titulus – Princas, kunigaikštis ir t.t. Kapucinas: „Mes jo nepažįstam!“ Ceremonmeisteris vėl beldžia, kapucinas vėl klausia. Tuomet išvardijami visi moksliniai princo nuopelnai ir laipsniai...

Mano akys visada nukreiptos į VIEŠPATĮ, nes Jis išpainios mano kojas iš pinklių.  ( Ps 25,15) Kartą po pamaldų prie manęs priėjo žmogus ir liūdnai paklausė: „Ką turiu daryti, kad tikėčiau? Man viskas patinka bažnyčioje, bet negaliu suprasti, kas skelbiama ir mokoma“. Tai nebuvo arogantiškas pareiškimas, jau keletą šimtmečių girdimas iš „pažangiosios“ visuomenės atstovų lūpų ir rašinių. Tuos žodžius pasakė vargstantis, gyvenimo prislėgtas žmogus, bet vis dėlto nejaučiantis tokiais atvejais būdingo pykčio Dievui bei žmonėms. Tiesiog lūpos patvirtino tikrovę, kurioje tas žmogus gyvena. Tąkart po bažnyčios skliautais susitiko dvi tikrovės, du pasauliai, kurie paraleliai gyvuoja žmonijoje.  „Tikinčiųjų“ ir „netikinčiųjų“ pasauliai. Kabutes šioje vietoje dedu todėl, kad tikėjimas ir netikėjimas yra neišmatuojami žmogiškais įrankiais, bet atspindi esminę gyvenimo, viso buvimo, nuostatą. Naujausių laikų žmogui tikriausiai yra tekę girdėti pasakojimus apie paralelinius pasauli...

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, LR Seimo Pirmininke, Nepriklausomybės Akto signatarai, kovotojai už Lietuvos Nepriklausomybę ir visi  garbūs žmonės, susirinkę į 22-ąsias Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metines. Pirmiausia norėčiau širdingai padėkoti už galimybę man, religinės mažumos atstovui, kreiptis į Jus šioje garbingoje vietoje tokią nuostabią dieną. Kaip krikščionis ir vienos labiausiai okupacijos metais nukentėjusių bendruomenių narys noriu išsakyti širdingiausią padėką visiems, kurių ryžto, milžiniškos rizikos ir pasiaukojimo dėka mes galime švęsti šią laisvės šventę. Taip pat tiems, kurie vedė šalį į laisvę ir įteisino ją Kovo 11-osios aktu bei gynė seną ir tuo pačiu jauną valstybę, kai jai buvo iškilęs lemtingas pavojus. Tokią dieną įprasta susimąstyti apie gėrį, kurį suteikė Nepriklausomybė. Tad pirmiausia dėkoju Dievui, kad jau kelis dešimtmečius galime laisvai išpažinti savo tikėjimą, melstis, skelbti Dievo žodį ir nevaržomi organizuoti...

Kovo 10 d. Vilniuje, Liuteronų namų salėje, įvyko Lietuvos Biblijos draugijos visuotinis ataskaitinis susirinkimas. Be tokiems renginiams būdingų ataskaitų ir jų tvirtinimų susirinkime buvo išklausytas ir sugiedotas naujai pasiūlytas LBD himnas bei aptartas pasiruošimas šios ekumeninės organizacijos 20 metų jubiliejaus konferencija bei pamaldos. Jubiliejinis renginys vyks kovo 24 d. Vilniaus universiteto auloje ir Šv. Jonų bažnyčioje. Visus maloniai kviečiame!

Mano mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse. Jis išpureno žemę, išrinko akmenis ir apsodino geriausiomis vynuogėmis. Viduryje pastatė bokštą sargui ir įrengė jame net vyno spaudyklą. Tikėjosi auginti vynuoges, bet prisiaugino rūgštuogių. Ką dar reikėjo padaryti mano vynuogynui, ko aš jame nepadariau? Kodėl jis priaugino rūgštuogių, nors aš tikėjausi, kad jis ves vynuoges? Jis laukė teisingumo, ir štai kraujo praliejimas! Jis laukė teisumo, ir štai klyksmas! (Izaijo knyga 5,1b-2.4.7b) Prieš 2700 metų per pranašą Izaiją paskelbti Dievo žodžiai kalba apie Jo lūkesčius Izraelio tautos atžvilgiu. O ir visa Senojo Testamento istorija liudija apie Dievo rūpestį savo žmonių gyvenimu. Ne pasyvų susirūpinimą, bet Jo dalyvavimą žmonijos ir kiekvieno žmogaus istorijoje. Su rūpesčiu susijęs ir lūkestis, kad Jo parodyta meilė ir apreikšta valia leis žmonėms gyventi ramų ir taikų gyvenimą Dievo Artumoje. Ar Dievo liūdesys panašus į tirono ar diktatoriaus, pražudžiusio mil...