Dangus, Visata, begalybė
Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis Jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie, akių nenuleisdami, žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“. (Apd 1,9-11) Vaikystėje giedrais vakarais mėgdavau žiūrėti į dangų. Kartu su kiemo draugais mėgindavome atspėti ar pagal vadovėlius nustatyti žvaigždynus, žvaigždes, kitus objektus. Nežinau, ar teisingai pataikydavome, tačiau bet koks dangaus kūnų identifikavimas sukeldavo nemenką džiaugsmą – Visata nors kažkiek atsiskleidžia, tampa pažini. Bet užvis labiausiai laukdavome, kuris pirmas pamatys, kaip tarp žvaigždžių kas nors praskries. Nežinau, kas tai būdavo – dirbtiniai palydovai, ypatingi lėktuvai, dangaus kūnai, bet jų pasirodymas visuomet buvo įvykis. Tačiau kiekvieną kartą stebėdami dangų sustirdavome iš nuostabo...