Mindaugo Sabučio tinklaraštis

Kadaise žmonių gyvenime atsirado mirtis ir kapas. Nuo tos akimirkos tai yra nuolatiniai žmonijos palydovai. Nuo ištaigingų mauzoliejų iki niekam nežinomų kapelių, nuo kremuotų bei išbarstytų iki įvairiose vietose padėtų (pvz., medžių drevėse, kaip tai darydavo mūsų protėviai), o dar kiek įvairiais būdais pražuvusių ir pražudytų, pamirštų, nesulauktų… Šis pasaulis mirusiųjų yra priglaudęs daugel kartų didesnį skaičių, nei jame kvėpuoja gyvųjų, o mirtis yra nuolatinė tikrovė, lydinti ir paliečianti kiekvieną žmogų. Lyg ir natūralu, įprasta, kad žmogus, kaip kiekvienas gyvas organizmas, baigia savo gyvavimą, bet kažkaip nenorime, kad tas „natūralumas“ paliestų mus ar mums brangius žmones. Norėtume, kad mirtis mus aplenktų, nepaliestų, bet suvokiame, kad greičiausiai jos neišvengsime. Gyvendami ant kapų ir tarp jų, žmonės nuolat mėgino mirtį pamiršti, pergudrauti ar nuvyti. Ir dar – kuo pavieniai žmonės bei ištisos visuomenės pirmųjų žmonių pavyzdžiu bėga nuo Dievo ir mėgina...

Kadaise žmonių gyvenime atsirado mirtis ir kapas. Nuo tos akimirkos tai yra nuolatiniai žmonijos palydovai. Nuo ištaigingų mauzoliejų iki niekam nežinomų kapelių, nuo kremuotų bei išbarstytų iki įvairiose vietose padėtų (pvz., medžių drevėse, kaip tai darydavo mūsų protėviai), o dar kiek įvairiais būdais pražuvusių ir pražudytų, pamirštų, nesulauktų… Šis pasaulis mirusiųjų yra priglaudęs daugel kartų didesnį skaičių, nei jame kvėpuoja gyvųjų, o mirtis yra nuolatinė tikrovė, lydinti ir paliečianti kiekvieną žmogų. Lyg ir natūralu, įprasta, kad žmogus, kaip kiekvienas gyvas organizmas, baigia savo gyvavimą, bet kažkaip nenorime, kad tas „natūralumas“ paliestų mus ar mums brangius žmones. Norėtume, kad mirtis mus aplenktų, nepaliestų, bet suvokiame, kad greičiausiai jos neišvengsime. Gyvendami ant kapų ir tarp jų, žmonės nuolat mėgino mirtį pamiršti, pergudrauti ar nuvyti. Ir dar – kuo pavieniai žmonės bei ištisos visuomenės pirmųjų žmonių pavyzdžiu bėga nuo Dievo ir mėgina J...

Tuomet aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų. Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą.“ Vienas iš jų – Kajafas, tais metais vyriausiasis kunigas – jiems tarė: „Jūs nieko neišmanote ir nepagalvojate, jog jums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų.“ Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus. Nuo tos dienos jie buvo tvirtai pasiryžę jį nužudyti. (Jn 11,47-53) Kartais pasirodo sensacinga informacija apie atrastą Jėzaus kapą su palaikais, drauge sužadindama ateistų viltis, kad Kristus neprisikėlė ir yra vienas iš mirtingųjų. Bet Jėzaus palaikų rasti nepavyksta. Su vyriausiuoju kunigu Kajafu kiek kitaip. Jo kapas atrastas 1990 m. netoli Jeruzalės. Nors kai ku...

\ Taip jau susiklostė, kad 1816 m. Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas Trečiasis išleido įsakymą, pagal kurį Prūsijos liuteronų bažnyčia privalėjo sekmadienį prieš Adventą paskirti mirusiųjų prisiminimui. Taip liturginiame kalendoriuje atsirado Amžinybės sekmadienis. Ši tradicija gana sparčiai prigijo ir gretimų šalių bažnyčiose, o pačioje Prūsijoje, be abejo, iškart. Nedaug kunigų buvo linkę nepaklusti, kaip kai kada dar sako senieji lietuvninkai ir pasienio gyventojai, – Viliui Karaliui. Nors ši diena pamažu išstūmė Visų Šventųjų šventę (bet nepanaikino) iš aktyvių liuteronų tikinčiųjų sąmonės, jos prasmė yra gili. Šią dieną prisimename ne tik visus iškeliavusiuosius, bet, pirmiausia, amžinybę kaip visų krikščionių dalią, kur tikėjimas Kristumi virs amžinu susitikimu su Juo. Toji dalia ir dalis priimama kaip Dievo dovana, kurios vertė išblanksta gyvenimo rūpesčiuose ir keliuose, o išryškėja tam tikrose gyvenimo situacijose, apie kurias esu jau rašęs ir nenoiu kartotis. ...

Kristus Jėzus sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija. (2 Tim 1,10b) Apaštalas Paulius parašė šias eilutes prieš pat egzekuciją, taip norėdamas pastiprinti savo ištikimą bendradarbį Timotiejų. Mirties akivaizdoje Paulius kalba apie pergalę. Nuteistasis myriop kažką porina apie nemirtingumą. Tokie samprotavimai atrodo mažų mažiausiai keistai. Ir, jei įdėmiai perskaitysime visą  itin šiltą ir asmenišką laišką Timotiejui, pamatysime, kad jis visas tiesiog alsuoja jėga ir nepalaužiamumu. Ne tik Timotiejus galėjo pasistiprinti šiais paskutiniais apaštalo paraginimais, pastiprinimais ir  palinkėjimais, bet Šventoji Dvasia, įkvėpusi autorių, vedė taip, kad šis laiškas, kaip viena iš Šventojo Rašto knygų, stiprina ir moko visą Bažnyčią jos kelionėje. Kame tas pastiprinimas? Atsakymas paprastas – Evangelijoje. Netikinčiam žmogui tai nesuprantamas dalykas, bet krikščioniui tai yra viskas, kuo šis galėtų pasikliauti ir iš kur semtis ramybės. D...

Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane. (Gal 2, 20b) Taip jau likimo (pasak pagonių) buvo lemta, kad nemažai teko pamatyti mirusių: kūdikėlių ir senelių, vyrų ir moterų, turtingų ir vargšų. Dažniausiai jie būna graudžiai gražiai „sutvarkyti“ – nupudruoti, išdažyti, kitaip tariant, kaip ir priklauso, oriai išlydimi į paskutinę žemiško gyvenimo stotelę, iš kur jų kūnai, tiesa, jau visiškai kitokie, bus prikelti Paskutiniąją dieną. Daug mažiau, bet tikrai nemažai, teko sutikti tų, kurie ruošiasi mirti. Na, gal ne visi ruošiasi, bet šiokia tokia patirtis vis kužda, kad, kai tai nutinka, ketvirtas mėnuo su morfijum ilgai nesitęs. Ir šie besiruošiantys iškeliauti (duok, Dieve, kiekvienam laiko pasiruošti) yra tarsi gyviausi mokytojai. Tiek gyvenimo, tiek ir mirties mokytojai, reguliariai primenantys apie tai, kas gyvenime ir mirtyje svarbiausia. Pasitaikė tokių, žemiškame gyvenime labai šviesių žmonių, bet sulaukusių ...

Jūs – žemės druska. Jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje. (Mt 5,13-16) Kompromisas yra mūsų gyvenimo palydovas. Sugebėjimas eiti į kompromisą laikomas išminties ir diplomatijos požymiu. Dažnai tai padeda išvengti karų ir konfliktų, nors neretai tai parodo bailumą ir neryžtingumą, kaip tai ne kartą yra buvę mūsų šalies istorijoje. Ne tik valstybės mastu, bet ir asmeniniame gyvenime. Taip pat dažnai tai – neišvengiama ir kyla iš meilės bei bendro sutarimo ieškojimo. Tačiau tai nėra taip paprasta. Įsigilinęs į Jėzaus žodžius ne vienas krikščionis turtėtų raudonuoti. Kur ta mūsų šviesa, kur gi mūsų sūrumas? ...