Mindaugo Sabučio tinklaraštis

Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visokias ligas bei negalias. Matydamas minias, Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. Tuomet Jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“ (Mt 9,35-38) Apibūdinant šios dienos visuomenę vienas (bet nebūtinai vienintelis) tinkamas įvardijimas tikrai būtų toks – ekspertų visuomenė. Absoliučiai visur mus supa specialistai ir ekspertai, išmanantys kone visus dalykus ir jaučiantys pareigą patarti arba nustatyti gyvenimo taisykles, remiantis savo neginčijama kompetencija ir patirtimi. Gyvenimo būdo vadybininkai, mados bei skonio guru, burtininkai, įvairiausi vadovų patarėjai bei valstybinių institucijų darbuotuojai žino, kaip mums reikia gyventi, kaip geriausiai auklėti vaikus, kaip teisingai kalbėti ir mąstyti. Rūpestingai rimtais arba maloniai besišypsnčiais...

Ir Jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.“        (Mk 16, 15) Mes, krikščionys, labai natūraliai priimame tai, kad Evangelija yra mūsų gyvenimo dalis. Būna, kad po Evangelijos skaitinio ištariame „Šlovė Tau, Kristau“, net nesusimąstydami, nei kam, nei dėl ko ta šlovė. O juk kalbama apie itin rimtą dalyką – apie Dievo dovaną. Turbūt taip nutinka su daugeliu Dievo dovanų, kurias vertiname, kai jų netenkame. Sveikata, šeima, draugai ir daugelis kitų dalykų atrodo lyg tarsi savaime suprantami, kol neiškyla grėsmė juos prarasti, o praradus atsiranda niekuo nekompensuojama tuštuma ir kiti nemalonūs dalykai. Taip ir su Evangelija. Kai turime galimybę ją išgirsti arba skaityti, atrodo, kad niekas negalės jos iš mūsų atimti. Bet pasaulyje buvo ir yra kitaip. Dar visai neseniai komunizmo, kaip ir nacizmo, apaštalai skelbė savas evangelijas apie greit atsirasiantį rojų žemėje, kai bus išnaikinti visi tie, kurie tam roj...