Mindaugo Sabučio tinklaraštis

Pasitikėk Juo visados, mano tauta! Išliekite savo širdis Jo Artume, Jis mūsų užuovėja! (Ps 62,9) Jau keletą šimtmečių paplitęs įsivaizdavimas, kad žmogus iš esmės yra geras, tik reikia tam tikrų metodų, humanistinio priėjimo prie žmogaus, kad jo gėris atsiskleistų. Taip pat, kaip ir be Dievo, be tikėjimo egzistuojančios bendražmogiškos vertybės, kuriomis vadovaujantis neva galima tobulai pakeisti ir sutvarkyti pasaulį, kuriame visi būtų lygūs, ramiai gyventų taikoje ir, be abejo, sąžiningai elgtųsi. Vsi, kas tokiomis sukurtomis vertybėmis suabejotų, turėtų būti pašalinti iš visuomenės kaip pažangos trukdytojai. Taip pat egzistuoja žmonės, kurie įsitikinę, kad jų įsivaizduojamas gyvenimo būdas, maldos forma ir uolus religinių priesakų laikymasis yra tai, kas Dievui labiausiai patinka ir, jei pasaulis gyventų taip pat, kaip jie, viskas būtų tobula. Vienintelis trukdis – netikėliai, kuriems paliekamos kelios galimybės – susitaikyti su netikėlių dalia, elgtis pagal dvasin...

Gimus kūdikiui, artimieji, ypač prityrusios moteriškės, mėgina įžvelgti, į ką vaikelis panašus – į tėvelį ar į mamytę. Seneliai vaikaityje mėgina įžvelgti savosios atžalos vaikystės bruožų, tėveliai – savo. Norima pamatyti, nuspėti, kaip vaikelis atrodys ūgtelėjęs, kokie būdo bruožai pasireikš. Aišku tai, kad žmogus, užgimęs pasauliui, net nuo paties pradėjimo atsineša savo tėvų, protėvių savybes ir, būdamas visiškai autentiškas, tuo pačiu metu yra ir į kažką panašus. Šventajame Rašte Dievas atskleidžia svo sumanymą – sukurti žmogų pagal savo atvaizdą. Taip žmogus, būdamas kūniška būtybė, savo sandara panašus į kitus gyvius, buvo sukurtas ir kaip dvasinė būtybė – panašus į Dievą, iš savo Kūrėjo paveldintis savybes, kurių neturi niekas kitas gamtoje: meilę, istorinę atmintį, troškimą kurti ir pažinti, atjautą silpnesniam šeimos ar visuomenės nariui. Tačiau, sutikime, su tais dalykais ne viskas tvarkoje. Nors daugelis turi pajautimą, kas teisinga, o kas ne, bet įgyvendinti t...

Tuomet aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų. Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą.“ Vienas iš jų – Kajafas, tais metais vyriausiasis kunigas – jiems tarė: „Jūs nieko neišmanote ir nepagalvojate, jog jums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų.“ Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus. Nuo tos dienos jie buvo tvirtai pasiryžę jį nužudyti. (Jn 11,47-53) Kartais pasirodo sensacinga informacija apie atrastą Jėzaus kapą su palaikais, drauge sužadindama ateistų viltis, kad Kristus neprisikėlė ir yra vienas iš mirtingųjų. Bet Jėzaus palaikų rasti nepavyksta. Su vyriausiuoju kunigu Kajafu kiek kitaip. Jo kapas atrastas 1990 m. netoli Jeruzalės. Nors kai ku...

Pasigirsta balsas:„Per dykumą tieskite VIEŠPAČIUI kelią! Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta. Uolėta žemė pavirs lyguma, kalvotos apylinkės – slėniais. Tada VIEŠPATIES šlovė bus apreikšta! Visa žmonija drauge ją išvys, nes pats VIEŠPATS tai pažadėjo savo lūpomis!“  Pasigirsta balsas: „Per dykumą tieskite VIEŠPAČIUI kelią! Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta. Uolėta žemė pavirs lyguma, kalvotos pylinkės­ slėniais. Tada VIEŠPATIES šlovė bus apreikšta! Visa žmonija drauge ją išvys, nes pats VIEŠPATS tai pažadėjo savo lūpomis!“…“Štai Jūsų Dievas!“ (Iz 40, 3-5.9) „Parodyk man savo Dievą.“ Ne vienas krikščionis yra girdėjęs tokią frazę. Ir tikrai – jokiais efektais, samprotavimais, materialiais dalykais neįmanoma išpildyti tokį pageidavimą. Ir mes, tikintieji, sunkiausiais gyvenimo momentais paklausiame: „...

Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu. (Rom 12,21) Asmeniniame gyvenime, sporte, politikoje ir visur kitur egzistuoja įprasta norma – laimi tas, kurio žodis ar smūgis (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme) yra paskutinis. Taigi, gyvename nuolatiniame kovos stovyje. Ypač tokios kovos dvasia išryškėja kylant politinėms įtampoms, pvz., rinkimams. Tai tapo mūsų kasdienybe – per klaidą, dėl nuovargio ne visai apglvotą frazę ištaręs politikas užsitraukia viusomenės nemalonę. O jei dar priešininkas, vikriai pasinaudodamas akimirka, „suėda“ nelaimėlį, tai tampa tos valandos, o gal ir visos dienos didvyriu. Tokia, sakyčiau, batalinė situacija egzistuoja ne už mūsų gyvenimo ribų, bet mūsų pačių sielose, ir mes tame dalyvaujame. Suvokdami tai ar ne, mes puoselėjame pasaulėžiūrą, kurią geriausiai iliustruoja žiauriausių tironų ar diktatorių darbai, kai neįtinkantis, nepatinkantis, geresnis ar blogesnis turi būti išnaikintas kaip kenkėjas. Į tokią pagundą bei nuodėmę ...

Kristus Jėzus sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija. (2 Tim 1,10b) Apaštalas Paulius parašė šias eilutes prieš pat egzekuciją, taip norėdamas pastiprinti savo ištikimą bendradarbį Timotiejų. Mirties akivaizdoje Paulius kalba apie pergalę. Nuteistasis myriop kažką porina apie nemirtingumą. Tokie samprotavimai atrodo mažų mažiausiai keistai. Ir, jei įdėmiai perskaitysime visą  itin šiltą ir asmenišką laišką Timotiejui, pamatysime, kad jis visas tiesiog alsuoja jėga ir nepalaužiamumu. Ne tik Timotiejus galėjo pasistiprinti šiais paskutiniais apaštalo paraginimais, pastiprinimais ir  palinkėjimais, bet Šventoji Dvasia, įkvėpusi autorių, vedė taip, kad šis laiškas, kaip viena iš Šventojo Rašto knygų, stiprina ir moko visą Bažnyčią jos kelionėje. Kame tas pastiprinimas? Atsakymas paprastas – Evangelijoje. Netikinčiam žmogui tai nesuprantamas dalykas, bet krikščioniui tai yra viskas, kuo šis galėtų pasikliauti ir iš kur semtis ramybės. D...

Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas – už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?!  Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: „Ką valgysime?“, arba: „Ką gersime?“, arba: „Kuo vilkėsime?“ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o ...

Agape Ką tik į rankas papuolė Mažosios Lietuvos veikėjo, buvusio Eltos redaktoriaus bei lietuvių liuteronų išeivijoje vyriausiosios tarybos viceprezidento Jono Endriaus Grigolaičio (1902-1957) atsiminimų leidimas „Nacių pragare“, kur autorius dalinasi patirtais išgyvenimais nacių koncentracijos stovyklose, kuriose jam teko pabuvoti 1941-45 metais. Kūrinys kiek primena B.Sruogos „Dievų mišką“, tačiau autentiškas žmogiškumo ir nužmoginimo (nužmogėjimo) potyris yra tarsi leitmotyvas, regis, ne tik skaudinęs, bet ir stebinęs tiek kančių patyrusį autorių. Kaip kultūringa tauta gali išsižadėti bet kokios pagarbos sau ir kitiems vardan išprotėjusio vado kliedesių? Greta sistemingų budelių veiksmų autorius puikiai aprašo aukų būseną, kai įkalintieji tampa visiškai abejingi viskam, kas vyksta aplink, ir rūpinasi tik kiekvienas savimi, kovodamas už būvį. Tokia suimtųjų vidinė būsena tenkino KZ administracią, nes neorganizuotas, į asmeninį skausmą orientuotas gyvenimas sukūrė tobulus ve...

Neklausykite, ką tie pranašai jums pranašauja! Jie jus apgaudinėja! Savo pačių vaizduotės regėjimus jie skelbia, o ne žodžius iš VIEŠPATIES lūpų. Be perstojo kartoja mane niekinantiems: ‘VIEŠPATS kalbėjo: Taika garantuota!’ ­visiems, sekantiems savavalę širdį, teigia: ‘Neištiks jūsų jokia nelaimė!…’ Nejau aš Dievas tik tada, kai esu ranka pasiekiamas? Tai VIEŠPATIES žodis, ir ne Dievas, kai toli? (Jer 23,16-17.23) Krikščionims pranašystė yra artimas ir suprantamas dalykas, ateinantis iš Dievo ir kalbantis apie Jo valią, išsipildžiusią ar išsipildysiančią Kristuje. Pasauliui pranašystė asocijuojasi su mistika, prietarais, paslapčių žinojimu, neišprusimu. Bet, nepaisant deklaruojamo racionalumo, „šiuolaikinis“ žmogus ieško ir laukia pranašysčių bei neretai jomis pasikliauja. Biržos makleriai, politikos apžvalgininkai, sportininkai, vadybininkai, darbininkai, namų šeimininkės ar šiaip piliečiai stebi tai, ką šiandien vadiname prognozėmis arba pažadais – nuo gyventojų apklausų r...