Mindaugo Sabučio tinklaraštis

Tą dieną tu sakysi: „Dėkoju Tau, VIEŠPATIE! Nors buvai įpykęs ant manęs, nugręžei savo įniršį ir paguodei mane“. Dievas tikrai yra mano išganymas.  Aš Juo pasitikiu ir esu be baimės, nes Jis mano tvirtybė ir mano giesmė, Jis mano gelbėtojas!“ Džiaugdamiesi semsitės vandens iš išganingųjų versmių.  Tą dieną sakysite: „Dėkokite VIEŠPAČIUI, šaukitės Jo vardo! Garsinkite tautoms Jo darbus, skelbkite, koks iškilus Jo vardas! Giedokite VIEŠPAČIUI šlovės giesmę, nes Jis padarė nuostabų darbą. Težino tai visa  žemė! Krykštauk ir džiūgauk, Siono mieste, nes iškilus tarp jūsų yra Izraelio Šventasis! (Iz 12,1-6) Daugelį dalykų vertiname ypatingai, kai juos prarandame. Prarasta laisvė, sveikata, šeima ir kita iš naujo įvertinama, kai jų netenkama ir žmogus, atrodo, daug ką padarytų, kad tik galėtų susigrąžinti tai, kas prarasta. Pranašo Izaijo laikų izraelitai patyrė katastrofinius praradimus. Asirijoje ištremta dešimt giminių, kurios ištirps tarp tautų. Judėja paty...

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą. Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę. (Jn 6,47-51) Kasdienė duona – svarbiausia, kas reikalinga mūsų kūniškos gyvybės palaikymui. Maistas tol neatrodo svarbus, kol yra perteklius, bet tereikia dienų ar vos valandų, kai maisto trūkumas, o ypač perspektyva, kad jo neatsiras, ima kelti baimę ir realią  grėsmę mūsų gyvybei. Kasdienis valgis taip pat priimamas atitinkamai – sunkmečiu vertinamas kiekvienas kąsnis ar trupinys, o gerovės metu tampame išrankesni, norime patirti įvairesnių skonių, aromatų ar gaminimo galimybių. Visa tai nėra blogai, kol tai darome su padėka ir vienodai Kūrėją pagarbiname tiek už kuklų, tiek už prabangų davinį. Kaip bebūtų, mes turime tri...

Kristus Jėzus sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija. (2 Tim 1,10b) Apaštalas Paulius parašė šias eilutes prieš pat egzekuciją, taip norėdamas pastiprinti savo ištikimą bendradarbį Timotiejų. Mirties akivaizdoje Paulius kalba apie pergalę. Nuteistasis myriop kažką porina apie nemirtingumą. Tokie samprotavimai atrodo mažų mažiausiai keistai. Ir, jei įdėmiai perskaitysime visą  itin šiltą ir asmenišką laišką Timotiejui, pamatysime, kad jis visas tiesiog alsuoja jėga ir nepalaužiamumu. Ne tik Timotiejus galėjo pasistiprinti šiais paskutiniais apaštalo paraginimais, pastiprinimais ir  palinkėjimais, bet Šventoji Dvasia, įkvėpusi autorių, vedė taip, kad šis laiškas, kaip viena iš Šventojo Rašto knygų, stiprina ir moko visą Bažnyčią jos kelionėje. Kame tas pastiprinimas? Atsakymas paprastas – Evangelijoje. Netikinčiam žmogui tai nesuprantamas dalykas, bet krikščioniui tai yra viskas, kuo šis galėtų pasikliauti ir iš kur semtis ramybės. D...

Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane. (Gal 2, 20b) Taip jau likimo (pasak pagonių) buvo lemta, kad nemažai teko pamatyti mirusių: kūdikėlių ir senelių, vyrų ir moterų, turtingų ir vargšų. Dažniausiai jie būna graudžiai gražiai „sutvarkyti“ – nupudruoti, išdažyti, kitaip tariant, kaip ir priklauso, oriai išlydimi į paskutinę žemiško gyvenimo stotelę, iš kur jų kūnai, tiesa, jau visiškai kitokie, bus prikelti Paskutiniąją dieną. Daug mažiau, bet tikrai nemažai, teko sutikti tų, kurie ruošiasi mirti. Na, gal ne visi ruošiasi, bet šiokia tokia patirtis vis kužda, kad, kai tai nutinka, ketvirtas mėnuo su morfijum ilgai nesitęs. Ir šie besiruošiantys iškeliauti (duok, Dieve, kiekvienam laiko pasiruošti) yra tarsi gyviausi mokytojai. Tiek gyvenimo, tiek ir mirties mokytojai, reguliariai primenantys apie tai, kas gyvenime ir mirtyje svarbiausia. Pasitaikė tokių, žemiškame gyvenime labai šviesių žmonių, bet sulaukusių ...

Jūs – žemės druska. Jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje. (Mt 5,13-16) Kompromisas yra mūsų gyvenimo palydovas. Sugebėjimas eiti į kompromisą laikomas išminties ir diplomatijos požymiu. Dažnai tai padeda išvengti karų ir konfliktų, nors neretai tai parodo bailumą ir neryžtingumą, kaip tai ne kartą yra buvę mūsų šalies istorijoje. Ne tik valstybės mastu, bet ir asmeniniame gyvenime. Taip pat dažnai tai – neišvengiama ir kyla iš meilės bei bendro sutarimo ieškojimo. Tačiau tai nėra taip paprasta. Įsigilinęs į Jėzaus žodžius ne vienas krikščionis turtėtų raudonuoti. Kur ta mūsų šviesa, kur gi mūsų sūrumas? ...