Mindaugo Sabučio tinklaraštis

Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu. (Rom 12,21) Asmeniniame gyvenime, sporte, politikoje ir visur kitur egzistuoja įprasta norma – laimi tas, kurio žodis ar smūgis (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme) yra paskutinis. Taigi, gyvename nuolatiniame kovos stovyje. Ypač tokios kovos dvasia išryškėja kylant politinėms įtampoms, pvz., rinkimams. Tai tapo mūsų kasdienybe – per klaidą, dėl nuovargio ne visai apglvotą frazę ištaręs politikas užsitraukia viusomenės nemalonę. O jei dar priešininkas, vikriai pasinaudodamas akimirka, „suėda“ nelaimėlį, tai tampa tos valandos, o gal ir visos dienos didvyriu. Tokia, sakyčiau, batalinė situacija egzistuoja ne už mūsų gyvenimo ribų, bet mūsų pačių sielose, ir mes tame dalyvaujame. Suvokdami tai ar ne, mes puoselėjame pasaulėžiūrą, kurią geriausiai iliustruoja žiauriausių tironų ar diktatorių darbai, kai neįtinkantis, nepatinkantis, geresnis ar blogesnis turi būti išnaikintas kaip kenkėjas. Į tokią pagundą bei nuodėmę ...

2012m. spalio 27d. įvyko tradicinės Reformacijos šventės pamaldos. Šiais metais – Tauragėje.

Sakau jums, broliai: laikas trumpas! Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų, ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų, ir kurie užsiėmę pasaulio reikalais, tarsi neužsiėmę. Juk šio pasaulio pavidalas praeina. (1 Kor 7,29-31). Gal kiek keistas apaštalo tekstas. Kone kiekviena jo pasakyta frazė lyg ir prieštarauja pačiam Dievui. Kaip nekreipti dėmesio į žmoną, kai pats Viešpats savo žodyje taria: „Negera žmogui būti vienam.“ Ir dar Giesmių Giesmė ar Jėzaus priesakai… Kaip neverkti, kai pats Dievas pažadėjo būti su liūdinčiais, arba argi mes džiaugsmingai nedėkojame Jam už gera, kurį Jis mums yra davęs? Neretai esame įsitikinę, kad išmintingai sugebame paskirstyti gyvenimo prioritetus ir teisingai, subalansuotai susikoncentruoti ties įvairiais svarbiais dalykais. Bet tai dažniausiai tėra iliuzija. Pasirodo, net svarbiausiuose gyvenimo dalykuose neretai nesugebame priimti teisingų sprend...

Daug gali karšta teisiojo malda. (Jok 5,16) Tai bus dar vienas apmąstymas apie maldą. Nemanau, kad galėsiu pasidalinti kažkuo labai nauju, bet kas yra nauja? Dvasiniame gyvenime nauja dažniausiai būna sena žmonijos ir krikščionijos patirtis, suvokta ir aktualizuota šiandien. Ypač nauja tokia patirtis yra tuomet, kai ji tampa asmenine gyvenimo dalimi, asmenine gilumine patirtimi, persmelkenčia visą mūsų gyvenimą. Krikščionybėje egzistuoja daugelis patirčių, kurios būdingos vieniems, bet visiškai svetimos ir kai kada nepriimtinos kitiems. Tačiau vienas dalykas yra artimas ir būtinas visiems krikščionms. Tai – malda. Ir tai dažnai nėra tas pats, kas liaudyje vadinami „poteriai“. Turiu pripažinti, kad tik rašydamas šį tekstą susimąsčiau apie žodžio „poteriai“ kilmę – kas davė pagrindą tokiam žodžiui lietuvių kalboje? Panašu į skolinį iš „Pater Noster“ (lot. „Tėve mūsų“)? Tačiau mūsuose tai dažniausiai susiję su kartojimu maldų, nebūtinai įsisamonintų, bet būtinų įsivaizduoja...