Mindaugo Sabučio tinklaraštis

‘TEKEL’ –­ tu buvai pasvertas svarstyklėmis ir rastas lengvas. ( Dan 5,27) Mes švenčiame šiandien Šventą Mirusiųjų dieną, Atminties tųjų, kurie prabėgusiame mete mirdami iš mūsų tarpo atsiskyrė. Mes šiandien atsimename jų iš naujo, o ši mišia tur jiems būti nei kokia Lavonmišia. Ogi dar daugiaus! Ši diena ragina mus savo pačių smerties atsimintis, mums mūsų pačių lavonmišę prišaukdama. Ansai didysis ir macningasis karalius ir ciesorius Karolis, vadinamas penktasis, tas pats, kursai jaunesnis bebūdams, su visa savo kytryste ir mace Liuteriui ir jo šventam darbui priešyjos, tasai padėjo sens pastojęs visus savo karališkus vainikus, nukopė nuo visų savo karališkų krasių, atsigulė kartą, kūne dar gyvs būdams, į grabą, ir laikydinos prie šito atviro grabo, tarsi jau būtų numiręs, sau lavonmišę. Toktai jam, jei ne daugiaus, tą naudą įnešė, kad jam iš to čėso ansai Evangelijos žodis apie valnąją malonę ir apteisinimą už vis brangus pastojo, – to paties mokslo, kurio dėl jis p...

\ Taip jau susiklostė, kad 1816 m. Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas Trečiasis išleido įsakymą, pagal kurį Prūsijos liuteronų bažnyčia privalėjo sekmadienį prieš Adventą paskirti mirusiųjų prisiminimui. Taip liturginiame kalendoriuje atsirado Amžinybės sekmadienis. Ši tradicija gana sparčiai prigijo ir gretimų šalių bažnyčiose, o pačioje Prūsijoje, be abejo, iškart. Nedaug kunigų buvo linkę nepaklusti, kaip kai kada dar sako senieji lietuvninkai ir pasienio gyventojai, – Viliui Karaliui. Nors ši diena pamažu išstūmė Visų Šventųjų šventę (bet nepanaikino) iš aktyvių liuteronų tikinčiųjų sąmonės, jos prasmė yra gili. Šią dieną prisimename ne tik visus iškeliavusiuosius, bet, pirmiausia, amžinybę kaip visų krikščionių dalią, kur tikėjimas Kristumi virs amžinu susitikimu su Juo. Toji dalia ir dalis priimama kaip Dievo dovana, kurios vertė išblanksta gyvenimo rūpesčiuose ir keliuose, o išryškėja tam tikrose gyvenimo situacijose, apie kurias esu jau rašęs ir nenoiu kartotis. ...

Sakau jums, broliai: laikas trumpas! Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų, ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų, ir kurie užsiėmę pasaulio reikalais, tarsi neužsiėmę. Juk šio pasaulio pavidalas praeina. (1 Kor 7,29-31). Gal kiek keistas apaštalo tekstas. Kone kiekviena jo pasakyta frazė lyg ir prieštarauja pačiam Dievui. Kaip nekreipti dėmesio į žmoną, kai pats Viešpats savo žodyje taria: „Negera žmogui būti vienam.“ Ir dar Giesmių Giesmė ar Jėzaus priesakai… Kaip neverkti, kai pats Dievas pažadėjo būti su liūdinčiais, arba argi mes džiaugsmingai nedėkojame Jam už gera, kurį Jis mums yra davęs? Neretai esame įsitikinę, kad išmintingai sugebame paskirstyti gyvenimo prioritetus ir teisingai, subalansuotai susikoncentruoti ties įvairiais svarbiais dalykais. Bet tai dažniausiai tėra iliuzija. Pasirodo, net svarbiausiuose gyvenimo dalykuose neretai nesugebame priimti teisingų sprend...