Mindaugo Sabučio tinklaraštis

Madona su kūdikiu po obelimi Mieli tikėjimo namiškiai, broliai ir seserys Kristuje, Įžengiame į Kalėdų laiką padėkoti Viešpačiui, kad Jis taip nuolankiai padovanojo save mums ir pasauliui. Šią vasarą Vilniaus paveikslų galerijoje buvo eksponuojamas Reformacijos dailininko, Martyno Liuterio bendražygio Luko Kranacho Vyresniojo paveikslas „Madona su Kūdikiu po obelimi“ (1525-1530), atvežtas iš Sankt Peterburgo Ermitažo . Šio šedevro reprodukcijų yra tekę matyti ir iki tol, bet pažvelgus į jį įdėmiau, be skubėjimo, atsivėrė nepaprastas gylis, grožis ir galia. Iki šiol nepraėjo nuostaba, kaip teptuko potėpiais viename paveiksle galima nusakyti visos Evangelijos esmę. Tuomet jau žinojau, su kokiu apmąstymu kreipsiuosi į Jus Kalėdų proga, juolab, kad ir man pačiam įspūdis ne tik neišblėso, bet, artėjant Kristaus Gimimo šventei, dar labiau sustiprėjo. Po obelimi romiai sėdinti Marija ant kelių laiko kūdikėlį Jėzų, kuris, nors ir reikalingas motinos rankų, žvelg...

O Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju”. (Lk 1, 46–47) Prisimename olimpines žaidynes. Stebėjome mūsų olimpiečių pastangas nugalėti ir kai kurių nuostabias pergales, medalius, šiltą sutikimą Tėvynėje. Ir tos jaudinančios akimirkos: pirmoji, kai pergalė pasiekta ir nugalėtoja(s) dar net pats nesupranta, kas įvyko, bet visi prie televizoriaus ar kompiuterio prilipusieji – kiekvienas atskirai ir visi drauge – supranta, kad tai – pergalė. Viskas. Medalis. Visi susitapatina su nugalėtoju ir džiūgauja, nors pastarasis dar tuo negali patikėti. Antroji akimirka – medalio įteikimas. Tuomet ir ant nugalėtojų pakylos esantieji, ir ceremoniją stebintieji suvokia, jaučia ir priima apdovanojimą kaip savo nuopelną. Tai – jausmingo iškilmingumo ir rimties akimirka. Begalinis jaudulys ir suvokimas – mes esame, esame čia, pasaulio akivaizdoje, ir stovime iškelta galva. Ir to jau niekas nebeatims. Bet, praėjus jauduliui, dauguma didvyrius...