Mindaugo Sabučio tinklaraštis

Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, Jis buvo labai alkanas. Prie Jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei Tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona.“ Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.“ Tada velnias Jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: „Jei Tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį.“ Jėzus jam atsako: „Taip pat parašyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo.“ Velnias vėl paima Jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, taria: „Visa tai aš Tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“  Tada Jėzus atsako: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!“ Tuomet velnias nuo Jo atsitraukė; ...

Ir Jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. Tada Petras, pasivadinęs Jį į šalį, ėmė Jį drausti. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ (Mk 8,31-33) Žengiame į Gavėnios laiką, ir šios dienos skaitinys mus įveda į kančios istoriją. Jėzus paprastai ir atvirai prabyla apie Jo laukiantį kelią – trumpą ir skausmingą. Matome ir Petro reakciją į tokius Jėzaus pasisakymus. Šis pasiveda Viešpatį į šalį ir ima Jį drausti, kad Jėzus neįgytų išprotėjusios filosofo reputacijos ir taip nepakenktų nei sau, nei mokytiniams. Petras mąsto praktiškai. Jis suvokia, kad tokiu momentu, kai Jėzaus (ir mokinių) populiarumas išaugęs, tikrai nereikia nemalonumų. Ir apie kokią mirtį gali kalbėti Jėzus, jei dar neįžengė į sostą, o išrinktosios tautos karalystė dar neats...

Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis. Jam nėra jokių paslėptų kūrinių, bet visa yra gryna ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą. (Hbr 4,12-13) Liturginiams metams artėjant Gavėnios link, mus pasitinka ne visai patogūs skaitiniai. Tiksliau, Dievas prabyla į mus paprasta tiesa, kuri nuskamba kaip baisi diagnozė – neišvengiama, nemaloni, bet teisinga. Kažin, ar atsirastų sveikos nuovokos žmogus, kuris norėtų, kad kas nors matytų jo nuogumą – tiek fizinį, tiek dvasinį. Ir ne tik matytų, bet būtent tirtų, stebėtų ir mums parodytų, kas ir kokie esame. Yra, kas pamato ir pažįsta mūsų kūnišką vidų geriau už mus pačius. Tai – rentgenologai, chirurgai, galiausiai – patologai anatomai. Bet kieno esame pažinti kaip asmenybės? Juk viešumoje užsidedame savo socialinio statuso, turtinės padėties, intelektinio paj...

Iškeliaudamas iš ten, Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matą, ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui Jį. Kai Jis Mato namuose sėdosi prie stalo, ten susirinko daug muitininkų bei nusidėjėlių, kurie susėdo šalia Jėzaus ir Jo mokinių. Fariziejai, tai išvydę, prikišo Jo mokiniams: „Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“ Šitai girdėdamas, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu gailestingumo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių.“ (Mt 9,9-13) Tai, ką iš istorinės perspektyvos skaitome apie muitininko Mato pašaukimą, tai, kas mums dabar tolima, pačiam Matui buvo svarbiausias įvykis gyvenime. Apie muitininkus ir mokesčių rinkėjus bei kam ir kaip jie tarnavo bent kiek savo tikėjimą puoselėjantis krikščionis turėtų būti girdėjęs. Galima tik priminti, kad tai buvo okupacinei Romos valdžiai tarnavę pareigūnai, ne itin mėgti tėvyn...

Bernardinai.lt  žurnalistė Monika Midverytė kalbino ir paskelbė tokį interviu (originalas yra  ČIA ): Šeimos tėvas, auginantis du vaikus; Evangelikų-liuteronų Bažnyčios Lietuvoje vyskupas; teologijos mokslų garbės daktaras; aktyvus krikščionių vienybės puoselėtojas; tradicinės šeimos gynėjas; savo šaliai neabejingas pilietis ir kartu paprastas atviras žmogus, nesureikšminantis visų išorinių pasiekimų ir sakantis, kad „vidinis gyvenimas – reikšmingesnis už tai, kas matoma socialinėje plotmėje, už vadinamuosius mūsų „antpečius“. Toks yra Mindaugas Sabutis. Su juo kalbėjomės apie įkvėpimo šaltinius, susiliejančius į vieną gražią gyvenimo tėkmę. Jūsų tikėjimo kelias prasidėjo Tauragėje, kur buvote pakrikštytas evangelikų liuteronų bažnyčioje. Ar nuo pat mažumės buvote sąmoningas krikščionis? Gal galite plačiau papasakoti apie savo šeimą? Kas buvo Jūsų didžiausi autoritetai vaikystės ir paauglystės laikotarpiu? Mano mama buvo aktyvi bažnyčios lankytoja, tad „Tėve m...

Mark Shagall. "Baltasis nukryžiavimas" O žmonės Jam sakė: „Mes girdėjome iš Įstatymo, kad Mesijas pasiliks per amžius. Kodėl Tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turės būti iškeltas aukštyn? Kas gi tas Žmogaus Sūnus?“ Jėzus atsakė: „Jau nebeilgai šviesa bus tarp jūsų. / Vaikščiokite, kol turite šviesą, / kad neužkluptų jūsų tamsa. / Kas vaikščioja tamsoje, / tas nežino, kur eina. / Kol turite šviesą, tikėkite ją, / kad taptumėte šviesos vaikais.“ (Jn 12,34-41) Nemaloniai ir nesuprantamai skambėjo žmonėms Jėzaus žodžiai, kad Jis turėsiąs pasitraukti nuo jų. Koks gi Jis mesijas ar Dievo siųstasis, jei pats kalba apie savo mirtį. Argi laukiamas Mesijas neturėtų amžiams atkurti išrinktosios tautos karalystės? Argi Jam neturėtų būti suteikta absoliuti galia valdyti tautas? Dar neparodytas ir neapreikštas kryžius kėlė pasipiktinimą ir nuostabą. Dar didesnį pasibaisėjimą jis kėlė nuo Golgotos kalno. Ir taip iki mūsų dienų. Ir vienas pirmųjų mums žinomų krucifiksų (kryžių su Nukr...

Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus. (Jn 1,34) Liudijimas – svarbus reiškinys, lydintis mus visą gyvenimą. Dokumento pavidalu – tai gimimo, krikšto, santuokos, sveikatos, verslo ir kitokie liudijimai. Veiksmo pavidalu – tai patirtos tikrovės, tiesos skelbimas gyvenime, o kai kada ir teisme. Kad ir koks būtų, liudijimas susijęs su faktu. Tai – ne faktų interpretacija, ne fantazija ar troškimai, bet pasakymas, kas įvyko. Šiandien skaitome Jono žodžius Jėzų ir apie tai, kad jis pamatė ant Jėzaus nužengiančią Dvasią. Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus. Visa krikščionybė yra ne kas kita kaip liudijimas apie Dievo meilę žmonėms Jėzuje Kristuje. Vieniems tokia žinia yra gyvenimo pamatas ir pagrindas, kitiems – svetimas, nepakenčiamas dalykas, bet ji tokia išliks iki amžių pabaigos. Aktyvūs antikrikščionys save pastiprina tariamai vis naujais argumentais prieš tikėjimą ir Dievą (nors šioje srityje nepasižymima fantazijos pertekliumi), skaičiu...