Mindaugo Sabučio tinklaraštis

Šiais laikais kiekvienas žino ir supranta, kaip svarbu mokėti ne vieną, bet keletą kalbų. Pasauliui vis labiau globalėjant ir valstybėms jungiantis į regioninius bei pasaulinius politinius, ekonominius, religinius ir kitokius darinius, net piliečiai tų šalių, kurios ne vieną šimtmetį buvo patenkintos pačios savimi, mokosi svetimus žodžius ir bando įsikirsti į svetimas kalbas. Ir nesvarbu, kad šis užsiėmimas ne visiems vienodai prie širdies – jis neišvengiamas. Mes, Lietuvos gyventojai, šiuo požiūriu turime ypatingą istorinę patirtį, kur įvairiais amžiais ir aplinkybėmis galėjome ir galime komunikuoti keliomis kalbomis. Visa tai buvo ir yra daugiau, negu kalbų pažinimas. Tai – ir  kultūros, pasaulėžiūros, tikėjimo ir kitų dalykų, būdingų skirtingom tautom, gyvenančiom su mumis ar šalia mūsų, suvokimas bei pajautimas. Režisierius J.Miltinis sakydavo, kad kiek žmogus moka kalbų, tiek kartų jis yra gimęs. Pasaulyje populiarus posakis: kiek kalbų moki, tiek kartų esi žmogus (...

O Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju”. (Lk 1, 46–47) Prisimename olimpines žaidynes. Stebėjome mūsų olimpiečių pastangas nugalėti ir kai kurių nuostabias pergales, medalius, šiltą sutikimą Tėvynėje. Ir tos jaudinančios akimirkos: pirmoji, kai pergalė pasiekta ir nugalėtoja(s) dar net pats nesupranta, kas įvyko, bet visi prie televizoriaus ar kompiuterio prilipusieji – kiekvienas atskirai ir visi drauge – supranta, kad tai – pergalė. Viskas. Medalis. Visi susitapatina su nugalėtoju ir džiūgauja, nors pastarasis dar tuo negali patikėti. Antroji akimirka – medalio įteikimas. Tuomet ir ant nugalėtojų pakylos esantieji, ir ceremoniją stebintieji suvokia, jaučia ir priima apdovanojimą kaip savo nuopelną. Tai – jausmingo iškilmingumo ir rimties akimirka. Begalinis jaudulys ir suvokimas – mes esame, esame čia, pasaulio akivaizdoje, ir stovime iškelta galva. Ir to jau niekas nebeatims. Bet, praėjus jauduliui, dauguma didvyrius...

Pasigirsta balsas:„Per dykumą tieskite VIEŠPAČIUI kelią! Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta. Uolėta žemė pavirs lyguma, kalvotos apylinkės – slėniais. Tada VIEŠPATIES šlovė bus apreikšta! Visa žmonija drauge ją išvys, nes pats VIEŠPATS tai pažadėjo savo lūpomis!“  Pasigirsta balsas: „Per dykumą tieskite VIEŠPAČIUI kelią! Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta. Uolėta žemė pavirs lyguma, kalvotos pylinkės­ slėniais. Tada VIEŠPATIES šlovė bus apreikšta! Visa žmonija drauge ją išvys, nes pats VIEŠPATS tai pažadėjo savo lūpomis!“…“Štai Jūsų Dievas!“ (Iz 40, 3-5.9) „Parodyk man savo Dievą.“ Ne vienas krikščionis yra girdėjęs tokią frazę. Ir tikrai – jokiais efektais, samprotavimais, materialiais dalykais neįmanoma išpildyti tokį pageidavimą. Ir mes, tikintieji, sunkiausiais gyvenimo momentais paklausiame: „...

„Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.“  Ir Jis jiems pasakė palyginimą: „Stebėkite figmedį bei kitus medžius. Kai jie ima sprogti, jūs žinote arti esant vasarą. Taip pat pamatę tai dedantis, žinokite, kad Dievo karalystė arti. Iš tiesų sakau jums: nepraeis ši karta, iki visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.“ (Lk 21,25-33) Kadaise teko bendrauti su garbingo amžiaus buvusiu cirko akrobatu, kuris didžiąją gyvenimo dalį praleido balansuodamas ant lyno dideliame aukštyje. Natūralu, kad man, paprastam, žeme vaikščiojančiam, žmogeliui, iškilo elementarus klausimas: kaip jūs ten aukštai jausdavotės, kaip išbūdavote?...

Kai jie prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius, tardamas: „Eikite į priešais esantį kaimą ir tuojau rasite pririštą asilę su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man. O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: „Jų reikia Viešpačiui“, ir iš karto juos paleis.“ Tai įvyko, kad išsipildytų pranašo žodžiai: Pasakykite Siono dukteriai: štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, Jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio. Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzaus buvo įsakyta. Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus. Didžiausia minia tiesė drabužius Jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ (Mt 21,1-9) Pradedame naujuosius liturginius metus. Pirmąjį Advento sekmadienį skaitome apie Jėzaus įžengimą į Jeruzalę....

\ Taip jau susiklostė, kad 1816 m. Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas Trečiasis išleido įsakymą, pagal kurį Prūsijos liuteronų bažnyčia privalėjo sekmadienį prieš Adventą paskirti mirusiųjų prisiminimui. Taip liturginiame kalendoriuje atsirado Amžinybės sekmadienis. Ši tradicija gana sparčiai prigijo ir gretimų šalių bažnyčiose, o pačioje Prūsijoje, be abejo, iškart. Nedaug kunigų buvo linkę nepaklusti, kaip kai kada dar sako senieji lietuvninkai ir pasienio gyventojai, – Viliui Karaliui. Nors ši diena pamažu išstūmė Visų Šventųjų šventę (bet nepanaikino) iš aktyvių liuteronų tikinčiųjų sąmonės, jos prasmė yra gili. Šią dieną prisimename ne tik visus iškeliavusiuosius, bet, pirmiausia, amžinybę kaip visų krikščionių dalią, kur tikėjimas Kristumi virs amžinu susitikimu su Juo. Toji dalia ir dalis priimama kaip Dievo dovana, kurios vertė išblanksta gyvenimo rūpesčiuose ir keliuose, o išryškėja tam tikrose gyvenimo situacijose, apie kurias esu jau rašęs ir nenoiu kartotis. ...

Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, esame Viešpaties. (Rom 14,7-8) Neseniai įvyko referendumas, kuriame daugelis dalyvavome ir išreiškėme savo nuomonę dėl atominės elektrinės. Vieni balsavo vienaip, kiti kitaip. O kaip bus – pamatysime.  Projekto rengėjų pateikta mintis buvo paprasta – energetinė nepriklausomybė. Kad ir kaip būtų, toji tema bus aktuali tol, kol Lietuva egzistuos, nes energetiniai ištekliai šiuolaikinei valstybei yra be galo svarbus gyvenimo elementas, ypač, kai jis dera su išmintingu vadovavimu. Dvasinis pasaulis kažkiek panašus. Mes turime tiek, kiek turime, ir gauname tiek, kiek gauname. Ir dalinamės tuo, kuo turime. Kaip gamtos, taip ir dvasiniai ištekliai – visa, kas mus kaip asmenybes ar individualybes sudaro – yra arba ne. Mūsų sielos lyg ir panašios į Lietuvą. Iš vienos pusės – labai gražios, bet atidžiau pažiūrėjus – palyginti...