Mindaugo Sabučio tinklaraštis

\ Taip jau susiklostė, kad 1816 m. Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas Trečiasis išleido įsakymą, pagal kurį Prūsijos liuteronų bažnyčia privalėjo sekmadienį prieš Adventą paskirti mirusiųjų prisiminimui. Taip liturginiame kalendoriuje atsirado Amžinybės sekmadienis. Ši tradicija gana sparčiai prigijo ir gretimų šalių bažnyčiose, o pačioje Prūsijoje, be abejo, iškart. Nedaug kunigų buvo linkę nepaklusti, kaip kai kada dar sako senieji lietuvninkai ir pasienio gyventojai, – Viliui Karaliui. Nors ši diena pamažu išstūmė Visų Šventųjų šventę (bet nepanaikino) iš aktyvių liuteronų tikinčiųjų sąmonės, jos prasmė yra gili. Šią dieną prisimename ne tik visus iškeliavusiuosius, bet, pirmiausia, amžinybę kaip visų krikščionių dalią, kur tikėjimas Kristumi virs amžinu susitikimu su Juo. Toji dalia ir dalis priimama kaip Dievo dovana, kurios vertė išblanksta gyvenimo rūpesčiuose ir keliuose, o išryškėja tam tikrose gyvenimo situacijose, apie kurias esu jau rašęs ir nenoiu kartotis. ...

Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, esame Viešpaties. (Rom 14,7-8) Neseniai įvyko referendumas, kuriame daugelis dalyvavome ir išreiškėme savo nuomonę dėl atominės elektrinės. Vieni balsavo vienaip, kiti kitaip. O kaip bus – pamatysime.  Projekto rengėjų pateikta mintis buvo paprasta – energetinė nepriklausomybė. Kad ir kaip būtų, toji tema bus aktuali tol, kol Lietuva egzistuos, nes energetiniai ištekliai šiuolaikinei valstybei yra be galo svarbus gyvenimo elementas, ypač, kai jis dera su išmintingu vadovavimu. Dvasinis pasaulis kažkiek panašus. Mes turime tiek, kiek turime, ir gauname tiek, kiek gauname. Ir dalinamės tuo, kuo turime. Kaip gamtos, taip ir dvasiniai ištekliai – visa, kas mus kaip asmenybes ar individualybes sudaro – yra arba ne. Mūsų sielos lyg ir panašios į Lietuvą. Iš vienos pusės – labai gražios, bet atidžiau pažiūrėjus – palyginti...

Taigi randu tokį įstatymą, kad, kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. Juk kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose. Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! Bet dėkui Dievui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! (Rom 7,21-25) Tikriausiai daugelis žino slavišką posakį: „Norėjosi kaip geriau, bet pavyko kaip visada.“ Daugeliui žinoma patirtis, kai mūsų pasiryžimai, nuostatos ir panašūs dalykai dėl mūsų pačių kaltės tarsi nubraukiami, lyg jų visai ir nebuvo. Ar būtų dvasinė kelionė su maldos ir švento gyvenimo nusistatymu, ar kasdieniai kūniški reikalai – kasdien esame išmėginami,o kartais patiriame visišką fiasko. Viena vertus, tai gali vesti į neviltį, kita vertus – į gilesnį tikrovės suvokimą. Šiandien skaitydami apaštalo Pauliaus žodžius, galime nusistebėti, kad apie silpnumą rašo toks šv...

Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu. (Rom 12,21) Asmeniniame gyvenime, sporte, politikoje ir visur kitur egzistuoja įprasta norma – laimi tas, kurio žodis ar smūgis (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme) yra paskutinis. Taigi, gyvename nuolatiniame kovos stovyje. Ypač tokios kovos dvasia išryškėja kylant politinėms įtampoms, pvz., rinkimams. Tai tapo mūsų kasdienybe – per klaidą, dėl nuovargio ne visai apglvotą frazę ištaręs politikas užsitraukia viusomenės nemalonę. O jei dar priešininkas, vikriai pasinaudodamas akimirka, „suėda“ nelaimėlį, tai tampa tos valandos, o gal ir visos dienos didvyriu. Tokia, sakyčiau, batalinė situacija egzistuoja ne už mūsų gyvenimo ribų, bet mūsų pačių sielose, ir mes tame dalyvaujame. Suvokdami tai ar ne, mes puoselėjame pasaulėžiūrą, kurią geriausiai iliustruoja žiauriausių tironų ar diktatorių darbai, kai neįtinkantis, nepatinkantis, geresnis ar blogesnis turi būti išnaikintas kaip kenkėjas. Į tokią pagundą bei nuodėmę ...

2012m. spalio 27d. įvyko tradicinės Reformacijos šventės pamaldos. Šiais metais – Tauragėje.

Sakau jums, broliai: laikas trumpas! Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų, ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų, ir kurie užsiėmę pasaulio reikalais, tarsi neužsiėmę. Juk šio pasaulio pavidalas praeina. (1 Kor 7,29-31). Gal kiek keistas apaštalo tekstas. Kone kiekviena jo pasakyta frazė lyg ir prieštarauja pačiam Dievui. Kaip nekreipti dėmesio į žmoną, kai pats Viešpats savo žodyje taria: „Negera žmogui būti vienam.“ Ir dar Giesmių Giesmė ar Jėzaus priesakai… Kaip neverkti, kai pats Dievas pažadėjo būti su liūdinčiais, arba argi mes džiaugsmingai nedėkojame Jam už gera, kurį Jis mums yra davęs? Neretai esame įsitikinę, kad išmintingai sugebame paskirstyti gyvenimo prioritetus ir teisingai, subalansuotai susikoncentruoti ties įvairiais svarbiais dalykais. Bet tai dažniausiai tėra iliuzija. Pasirodo, net svarbiausiuose gyvenimo dalykuose neretai nesugebame priimti teisingų sprend...

Daug gali karšta teisiojo malda. (Jok 5,16) Tai bus dar vienas apmąstymas apie maldą. Nemanau, kad galėsiu pasidalinti kažkuo labai nauju, bet kas yra nauja? Dvasiniame gyvenime nauja dažniausiai būna sena žmonijos ir krikščionijos patirtis, suvokta ir aktualizuota šiandien. Ypač nauja tokia patirtis yra tuomet, kai ji tampa asmenine gyvenimo dalimi, asmenine gilumine patirtimi, persmelkenčia visą mūsų gyvenimą. Krikščionybėje egzistuoja daugelis patirčių, kurios būdingos vieniems, bet visiškai svetimos ir kai kada nepriimtinos kitiems. Tačiau vienas dalykas yra artimas ir būtinas visiems krikščionms. Tai – malda. Ir tai dažnai nėra tas pats, kas liaudyje vadinami „poteriai“. Turiu pripažinti, kad tik rašydamas šį tekstą susimąsčiau apie žodžio „poteriai“ kilmę – kas davė pagrindą tokiam žodžiui lietuvių kalboje? Panašu į skolinį iš „Pater Noster“ (lot. „Tėve mūsų“)? Tačiau mūsuose tai dažniausiai susiję su kartojimu maldų, nebūtinai įsisamonintų, bet būtinų įsivaizduoja...