Mindaugo Sabučio tinklaraštis

Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu. (Rom 12,21) Asmeniniame gyvenime, sporte, politikoje ir visur kitur egzistuoja įprasta norma – laimi tas, kurio žodis ar smūgis (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme) yra paskutinis. Taigi, gyvename nuolatiniame kovos stovyje. Ypač tokios kovos dvasia išryškėja kylant politinėms įtampoms, pvz., rinkimams. Tai tapo mūsų kasdienybe – per klaidą, dėl nuovargio ne visai apglvotą frazę ištaręs politikas užsitraukia viusomenės nemalonę. O jei dar priešininkas, vikriai pasinaudodamas akimirka, „suėda“ nelaimėlį, tai tampa tos valandos, o gal ir visos dienos didvyriu. Tokia, sakyčiau, batalinė situacija egzistuoja ne už mūsų gyvenimo ribų, bet mūsų pačių sielose, ir mes tame dalyvaujame. Suvokdami tai ar ne, mes puoselėjame pasaulėžiūrą, kurią geriausiai iliustruoja žiauriausių tironų ar diktatorių darbai, kai neįtinkantis, nepatinkantis, geresnis ar blogesnis turi būti išnaikintas kaip kenkėjas. Į tokią pagundą bei nuodėmę ...

2012m. spalio 27d. įvyko tradicinės Reformacijos šventės pamaldos. Šiais metais – Tauragėje.

Sakau jums, broliai: laikas trumpas! Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų, ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų, ir kurie užsiėmę pasaulio reikalais, tarsi neužsiėmę. Juk šio pasaulio pavidalas praeina. (1 Kor 7,29-31). Gal kiek keistas apaštalo tekstas. Kone kiekviena jo pasakyta frazė lyg ir prieštarauja pačiam Dievui. Kaip nekreipti dėmesio į žmoną, kai pats Viešpats savo žodyje taria: „Negera žmogui būti vienam.“ Ir dar Giesmių Giesmė ar Jėzaus priesakai… Kaip neverkti, kai pats Dievas pažadėjo būti su liūdinčiais, arba argi mes džiaugsmingai nedėkojame Jam už gera, kurį Jis mums yra davęs? Neretai esame įsitikinę, kad išmintingai sugebame paskirstyti gyvenimo prioritetus ir teisingai, subalansuotai susikoncentruoti ties įvairiais svarbiais dalykais. Bet tai dažniausiai tėra iliuzija. Pasirodo, net svarbiausiuose gyvenimo dalykuose neretai nesugebame priimti teisingų sprend...

Daug gali karšta teisiojo malda. (Jok 5,16) Tai bus dar vienas apmąstymas apie maldą. Nemanau, kad galėsiu pasidalinti kažkuo labai nauju, bet kas yra nauja? Dvasiniame gyvenime nauja dažniausiai būna sena žmonijos ir krikščionijos patirtis, suvokta ir aktualizuota šiandien. Ypač nauja tokia patirtis yra tuomet, kai ji tampa asmenine gyvenimo dalimi, asmenine gilumine patirtimi, persmelkenčia visą mūsų gyvenimą. Krikščionybėje egzistuoja daugelis patirčių, kurios būdingos vieniems, bet visiškai svetimos ir kai kada nepriimtinos kitiems. Tačiau vienas dalykas yra artimas ir būtinas visiems krikščionms. Tai – malda. Ir tai dažnai nėra tas pats, kas liaudyje vadinami „poteriai“. Turiu pripažinti, kad tik rašydamas šį tekstą susimąsčiau apie žodžio „poteriai“ kilmę – kas davė pagrindą tokiam žodžiui lietuvių kalboje? Panašu į skolinį iš „Pater Noster“ (lot. „Tėve mūsų“)? Tačiau mūsuose tai dažniausiai susiję su kartojimu maldų, nebūtinai įsisamonintų, bet būtinų įsivaizduoja...

Kilo karas danguje: Mykolas ir jo angelai turėjo kariauti su slibinu. Kariavo slibinas ir jo angelai, bet jis nelaimėjo, ir nebuvo rasta jų vietos danguje. (Apr 12,7-8) „Tavo šventasis angelas tesie su manimi, kad piktasis priešas neturėtų jokios galios prieš mane.“  Tokiais žodžiais baigiasi mūsų katekizme mokomos ryto ir vakaro maldos. Švento arkangelo Mykolo ir visų angelų šventė primena mums, krikščionims, tarnaujančias dvasias, kurios ištikimai tarnauja Viešpačiui ir Jo tvėrimo karūnai – žmogui. Ne veltui Eucharistijos liturgijoje giedame: „Šventas mūsų Viešpats Dievas Sebaot.“  Yahveh Sebaoth – kariuomenių Viešpats, apie kurį XIX-XX a. kai kurie teologai tegalėjo pasakyti tik tiek, kad tai tesąs militaristinių – teokratinių genčių (ar genties) sugalvotas terminas. Tačiau mums tai – kūrinijos visumos supratimo įvaizdis, nurodantis, kad egzistuoja būtybių pasaulis(iai), kuris nėra visiškai pažinus mums, bet kuris dalyvauja gelbėjant arba pražudant žmogų. P...

Kristus Jėzus sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija. (2 Tim 1,10b) Apaštalas Paulius parašė šias eilutes prieš pat egzekuciją, taip norėdamas pastiprinti savo ištikimą bendradarbį Timotiejų. Mirties akivaizdoje Paulius kalba apie pergalę. Nuteistasis myriop kažką porina apie nemirtingumą. Tokie samprotavimai atrodo mažų mažiausiai keistai. Ir, jei įdėmiai perskaitysime visą  itin šiltą ir asmenišką laišką Timotiejui, pamatysime, kad jis visas tiesiog alsuoja jėga ir nepalaužiamumu. Ne tik Timotiejus galėjo pasistiprinti šiais paskutiniais apaštalo paraginimais, pastiprinimais ir  palinkėjimais, bet Šventoji Dvasia, įkvėpusi autorių, vedė taip, kad šis laiškas, kaip viena iš Šventojo Rašto knygų, stiprina ir moko visą Bažnyčią jos kelionėje. Kame tas pastiprinimas? Atsakymas paprastas – Evangelijoje. Netikinčiam žmogui tai nesuprantamas dalykas, bet krikščioniui tai yra viskas, kuo šis galėtų pasikliauti ir iš kur semtis ramybės. D...

Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas – už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?!  Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: „Ką valgysime?“, arba: „Ką gersime?“, arba: „Kuo vilkėsime?“ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o ...