Mindaugo Sabučio tinklaraštis

Kilo karas danguje: Mykolas ir jo angelai turėjo kariauti su slibinu. Kariavo slibinas ir jo angelai, bet jis nelaimėjo, ir nebuvo rasta jų vietos danguje. (Apr 12,7-8) „Tavo šventasis angelas tesie su manimi, kad piktasis priešas neturėtų jokios galios prieš mane.“  Tokiais žodžiais baigiasi mūsų katekizme mokomos ryto ir vakaro maldos. Švento arkangelo Mykolo ir visų angelų šventė primena mums, krikščionims, tarnaujančias dvasias, kurios ištikimai tarnauja Viešpačiui ir Jo tvėrimo karūnai – žmogui. Ne veltui Eucharistijos liturgijoje giedame: „Šventas mūsų Viešpats Dievas Sebaot.“  Yahveh Sebaoth – kariuomenių Viešpats, apie kurį XIX-XX a. kai kurie teologai tegalėjo pasakyti tik tiek, kad tai tesąs militaristinių – teokratinių genčių (ar genties) sugalvotas terminas. Tačiau mums tai – kūrinijos visumos supratimo įvaizdis, nurodantis, kad egzistuoja būtybių pasaulis(iai), kuris nėra visiškai pažinus mums, bet kuris dalyvauja gelbėjant arba pražudant žmogų. P...

Kristus Jėzus sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija. (2 Tim 1,10b) Apaštalas Paulius parašė šias eilutes prieš pat egzekuciją, taip norėdamas pastiprinti savo ištikimą bendradarbį Timotiejų. Mirties akivaizdoje Paulius kalba apie pergalę. Nuteistasis myriop kažką porina apie nemirtingumą. Tokie samprotavimai atrodo mažų mažiausiai keistai. Ir, jei įdėmiai perskaitysime visą  itin šiltą ir asmenišką laišką Timotiejui, pamatysime, kad jis visas tiesiog alsuoja jėga ir nepalaužiamumu. Ne tik Timotiejus galėjo pasistiprinti šiais paskutiniais apaštalo paraginimais, pastiprinimais ir  palinkėjimais, bet Šventoji Dvasia, įkvėpusi autorių, vedė taip, kad šis laiškas, kaip viena iš Šventojo Rašto knygų, stiprina ir moko visą Bažnyčią jos kelionėje. Kame tas pastiprinimas? Atsakymas paprastas – Evangelijoje. Netikinčiam žmogui tai nesuprantamas dalykas, bet krikščioniui tai yra viskas, kuo šis galėtų pasikliauti ir iš kur semtis ramybės. D...

Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas – už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?!  Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: „Ką valgysime?“, arba: „Ką gersime?“, arba: „Kuo vilkėsime?“ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o ...

Pagarbi Viešpaties baimė – pažinimo pradžia, bet kvailieji niekina išmintį bei pamokymą. (Pat 1,7) Prasideda nauji mokslo metai, kaip visuomet lydimi lūkesčių, švietimo sistemos reikalų aptarimo ir – kuo toliau, tuo dažniau (taip bus, matyt, iki pabaigos) – demografinių problemų iliustracijų, žvelgiant į mokinių skaičių. Tvarkingi tėvai kiek galėdami supirko visa, reikalinga mokslams, o studentai bei jų šeimos kažkaip prasimanė lėšų bent jau šiems mokslo metams. Kad ir kaip būtų, toks laikas leidžia apmąstyti tai, kas Dievo duota žmogui ir kaip žmogus tą dovaną naudoja. Protas – viena iš žmogui tekusių dieviškųjų savybių, leidžianti apibendrinti žmonijos bei savo patirtį, mėginti suvokti dabartį bei įgauti įgūdžių ir sugebėjimų tinkamai gyventi visuomenėje bei spręsti iškylančius klausimus asmeninėje, profesinėje bei visuomeninėje srityse. Tai nėra proto apibrėžimas, bet tikra tai, kad mūsų žinios susijusios su atmintimi bei istorija, tiek kolektyvine, tiek individuali...

Kartą Petras ir Jonas ėjo į devintosios valandos pamaldas šventykloje. Tuo pačiu metu buvo nešamas ir vienas apsigimęs luošas vyras. Jis kasdien būdavo sodinamas prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų šventyklos lankytojų išmaldos. Pastebėjęs beįeinančius į šventyklą Petrą ir Joną, jis paprašė išmaldos. Petras, įdėmiai pažvelgęs į jį drauge su Jonu, tarė: „Pažiūrėk į mudu.“  Jis pakėlė galvą, tikėdamasis ką nors gausiąs. Bet Petras prabilo: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“ Ir, paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį. Jo kojos ir pėdos bematant sustiprėjo. Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą. Visi žmonės pamatė jį vaikščiojant ir šlovinant Dievą. Jie pažino, kad tai tas pats luošys, kuris sėdėdavo elgetaudamas prie šventyklos Gražiųjų vartų. Jie buvo labai nustebę ir sukrėsti to, kas buvo jam a...

Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane. (Gal 2, 20b) Taip jau likimo (pasak pagonių) buvo lemta, kad nemažai teko pamatyti mirusių: kūdikėlių ir senelių, vyrų ir moterų, turtingų ir vargšų. Dažniausiai jie būna graudžiai gražiai „sutvarkyti“ – nupudruoti, išdažyti, kitaip tariant, kaip ir priklauso, oriai išlydimi į paskutinę žemiško gyvenimo stotelę, iš kur jų kūnai, tiesa, jau visiškai kitokie, bus prikelti Paskutiniąją dieną. Daug mažiau, bet tikrai nemažai, teko sutikti tų, kurie ruošiasi mirti. Na, gal ne visi ruošiasi, bet šiokia tokia patirtis vis kužda, kad, kai tai nutinka, ketvirtas mėnuo su morfijum ilgai nesitęs. Ir šie besiruošiantys iškeliauti (duok, Dieve, kiekvienam laiko pasiruošti) yra tarsi gyviausi mokytojai. Tiek gyvenimo, tiek ir mirties mokytojai, reguliariai primenantys apie tai, kas gyvenime ir mirtyje svarbiausia. Pasitaikė tokių, žemiškame gyvenime labai šviesių žmonių, bet sulaukusių ...

Bet aš jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla. (Apr 21,22) Visų religijų žmonės myli savo maldos namus. Šventykla yra ta vieta, kur žmogus kūnu ir siela, mintimis ir jausmais priima ir išreiškia tai, ko moko tikėjimas. Tai ta vieta, kur garbinamas Dievas ar dievai. Net ir netikintys žmonės ar aršūs ateistai turi tai, ką galime vadinti šventyklomis. Dar visai neseniai kiekvienoje mokykloje, įstaigoje ar organizacijoje buvo vadinami raudonieji kambariai, tokios komunistinės koplytėlės, skirtos savaip medituoti apie partijos ir jos viešpaties – Lenino – išganingą veiklą. Kabinetai, salės, darbo patalpos ir net morgai buvo iškabinėti partijos „liturginiais“ šūkiais, idant žmogus nepamirštų, kas jį taip puikiai valdo, kam jis tarnauja ir kam yra skolingas. Ką jau kalbėti apie Maskvos mauzoliejaus pakylėtą tylą, kur kraugerio likučiai išstatyti visuotinei apžiūrai. Tai toks religingumas su minuso ženklu, bet jis irgi atspindi t...