Mindaugo Sabučio tinklaraštis

Kartą Petras ir Jonas ėjo į devintosios valandos pamaldas šventykloje. Tuo pačiu metu buvo nešamas ir vienas apsigimęs luošas vyras. Jis kasdien būdavo sodinamas prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų šventyklos lankytojų išmaldos. Pastebėjęs beįeinančius į šventyklą Petrą ir Joną, jis paprašė išmaldos. Petras, įdėmiai pažvelgęs į jį drauge su Jonu, tarė: „Pažiūrėk į mudu.“  Jis pakėlė galvą, tikėdamasis ką nors gausiąs. Bet Petras prabilo: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“ Ir, paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį. Jo kojos ir pėdos bematant sustiprėjo. Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą. Visi žmonės pamatė jį vaikščiojant ir šlovinant Dievą. Jie pažino, kad tai tas pats luošys, kuris sėdėdavo elgetaudamas prie šventyklos Gražiųjų vartų. Jie buvo labai nustebę ir sukrėsti to, kas buvo jam a...

Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane. (Gal 2, 20b) Taip jau likimo (pasak pagonių) buvo lemta, kad nemažai teko pamatyti mirusių: kūdikėlių ir senelių, vyrų ir moterų, turtingų ir vargšų. Dažniausiai jie būna graudžiai gražiai „sutvarkyti“ – nupudruoti, išdažyti, kitaip tariant, kaip ir priklauso, oriai išlydimi į paskutinę žemiško gyvenimo stotelę, iš kur jų kūnai, tiesa, jau visiškai kitokie, bus prikelti Paskutiniąją dieną. Daug mažiau, bet tikrai nemažai, teko sutikti tų, kurie ruošiasi mirti. Na, gal ne visi ruošiasi, bet šiokia tokia patirtis vis kužda, kad, kai tai nutinka, ketvirtas mėnuo su morfijum ilgai nesitęs. Ir šie besiruošiantys iškeliauti (duok, Dieve, kiekvienam laiko pasiruošti) yra tarsi gyviausi mokytojai. Tiek gyvenimo, tiek ir mirties mokytojai, reguliariai primenantys apie tai, kas gyvenime ir mirtyje svarbiausia. Pasitaikė tokių, žemiškame gyvenime labai šviesių žmonių, bet sulaukusių ...

Bet aš jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla. (Apr 21,22) Visų religijų žmonės myli savo maldos namus. Šventykla yra ta vieta, kur žmogus kūnu ir siela, mintimis ir jausmais priima ir išreiškia tai, ko moko tikėjimas. Tai ta vieta, kur garbinamas Dievas ar dievai. Net ir netikintys žmonės ar aršūs ateistai turi tai, ką galime vadinti šventyklomis. Dar visai neseniai kiekvienoje mokykloje, įstaigoje ar organizacijoje buvo vadinami raudonieji kambariai, tokios komunistinės koplytėlės, skirtos savaip medituoti apie partijos ir jos viešpaties – Lenino – išganingą veiklą. Kabinetai, salės, darbo patalpos ir net morgai buvo iškabinėti partijos „liturginiais“ šūkiais, idant žmogus nepamirštų, kas jį taip puikiai valdo, kam jis tarnauja ir kam yra skolingas. Ką jau kalbėti apie Maskvos mauzoliejaus pakylėtą tylą, kur kraugerio likučiai išstatyti visuotinei apžiūrai. Tai toks religingumas su minuso ženklu, bet jis irgi atspindi t...

Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl Jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau Jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu. Trokštu pažinti Jį, Jo prisikėlimo galybę ir bendravimą Jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip Jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių. (Fil 3,8-11) Koks svarbus mums mūsiškis AŠ. Trokštame, kad mūsų pasakojimai apie save pačius būtų išklausyti, mūsų darbai įvertinti, mums rodoma pakankama pagarba. Ir taip pat sielojamės, kai tas AŠ yra nepakankamai įvertinamas, kaip nors paniekinamas arba ignoruojamas. Dar sunkiau, kai  patys su savimi nesusitvarkome, nežinome, kas esame ir kurlink nukreiptas mūsų gyvenimas. Psichologai tai vadina asmenybės sutrikimais, tačiau kaip turėtų atrodyti sveika, nesutrikusi asmenybė, visuomet išlieka...

Jūs – žemės druska. Jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje. (Mt 5,13-16) Kompromisas yra mūsų gyvenimo palydovas. Sugebėjimas eiti į kompromisą laikomas išminties ir diplomatijos požymiu. Dažnai tai padeda išvengti karų ir konfliktų, nors neretai tai parodo bailumą ir neryžtingumą, kaip tai ne kartą yra buvę mūsų šalies istorijoje. Ne tik valstybės mastu, bet ir asmeniniame gyvenime. Taip pat dažnai tai – neišvengiama ir kyla iš meilės bei bendro sutarimo ieškojimo. Tačiau tai nėra taip paprasta. Įsigilinęs į Jėzaus žodžius ne vienas krikščionis turtėtų raudonuoti. Kur ta mūsų šviesa, kur gi mūsų sūrumas? ...

Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. (Fil 2,3-5) Kad ir kokie laisvi žmonės jaustumės esą, turime pripažinti, kad mūsų gyvenimas ir visa, ką gyvendami galime daryti, yra smarkiai apribotas.  Laikas, aplinka, sveikata, protinės galimybės, o galiausiai mirtis leidžia mums patirti tam tikras ribas, kurių net labiausiai norėdami negalime peržengti arba ištrinti. Juolab tas ribas paryškina gyvenimas, kai reikalingas kitų įsikišimas ir priežiūra. Akivaizdžiausiai tai liudija kūdikiai ir seneliai, kuriems suteikiama būtina globa, priežiūra ir rūpestis, be kurių jie neišgyventų. Tačiau egzistuoja ir kitos ribos – vidinės, kurias peržengti kai kada trokštame, kai kada esame priversti, o apaštalo Pauliaus laišku, kaip ir visu Šventu Raštu, – skatinami. Visose tautose ir visais laikais buvo gerbiami drąsūs žmonės. ...

Galiausiai visi būkite vieningi, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, nuolankūs. Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet, priešingai, laiminkite, nes ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo. (1Pt 3,8-9) Mūsų gyvenimas užtvindytas metodais ir programomis. Kiekvieną dieną siūloma paskaityti, kaip reikia atsikratyti antsvorio, tapti turtingu, patikti žmonėms ir t.t. Organizacijų, partijų ir valstybių lygmenyje kalbama apie priemonių paketus, planus ir panašius dalykus. Neišvengiamai net mes patys patikime, kad sistemingai viską apgalvojus, sustačius į teisingas vėžes gyvenimas turėtų stebuklingai nušvisti, baimę ir netikrumą pakeisdamas klestėjimu. Ir tuomet, kai žengiame (po vieną ar kolektyviai) tvirtus žingsnius sėkmės link, tegu niekas nemėgina pasipainioti mūsų kelyje su kitokiu pasaulio matymu, kitokia patirtimi. Tokio mes stengiamės atsikratyti, paniekinti moraliai, o kai kas – ir fiziškai pakenkti. Ir visiškai nesvarbu, ar sprendž...